
Pamatyti.
O kartais jis išeina su užuolaidų užtraukimo ritualu temstant. Kai mes bandom pasislėpti ar apsaugoti kitus nuo savęs.
Aš jaučiu. Jaučiu.
Ji čia.
Bet ji čia. Nepasiliks.

Tas dramblys sunkiai dirbo - nuo pat mažų dienų jis dirbo visu etatu braškių plantacijoj, o vakarais skubėdavo į arbatos cechą kur pavadavo naktinį sargą,kuris tuo metų žaisdavo su naktinėm plaštakėm. Svajojo jis nedaug. Tik retkarčiais, kai sėdėdavo sargo būdelėj ir iš dangaus lydavo. Norėjo jis būti muilo burbulu, mažyčiu deimantu ant mylimosios rankos ar suteneriu(kas tai jis nežinojo) ir bent kartą pamatyti sniegą. Tas dramblys beveik niekada neprakaitavo, mokėjo keiktis tik lotyniškai ir niekam negirdint, pusryčiams valgydavo želė ir plaktos grietinėlės, ir turėjo įsivaizduojamą draugą vardu Bazilis.
Kartą, apžiūrint arbatos cecho teritoriją, jis užvertė savo didelę galvą į dangų ir nešlaikęs pusiausvyros įkrito į arbatos smulkintuvą. To niekas nematė ir niekas dramblio nepasigedo.
Dabar, jis gyvena kiekvienam arbatos puodely (ir mato sniegą).
O atrodo, kad parašyti laiškai taip ir nepaliks gimtųjų namų.
Aistė.Kartais labai reikia gero žodžio.

Komentarai
Ach, tai štai iš kur atsiranda tie švelnūs drambliai labai geriantys arbatą .. O ir arbata jiems - tai bendravimas. Ne tik tarpusavy, bet ir su kitais drambliais. Netyčia įkritusiais į arbatos smulkintuvą. Gražu. Incredible India.
Atika 😃 [ labai smagu pamatyti kokiam nors diaryj pažįstamas eilutes ] P.S. Laimingas tas dramblys, juk arbata yra nuostabus dalykas..