Sapnas be galvos.

Tyliai.
O jūs pavydit?.Dažnai?.Ir be reikalalo?.
Aš ne. Nebent savaitgaliais ar švenčių dienomis. bet ketvirtadienį buvo kitaip. Supavydėjau elektrai, kad ji sugebėjo dingti. Ir stiklinei pavydėjau, kad žalia želė joje sustingo. Ir aš taip norėčiau. Svajingai. Be priekaištų. Ir truputi nesuprastai.

Kartais, žmonės mėto akmenukus, o tu nesupranti ką tai turėtų reikšti. Ir būna tragiška.

O dabar įsivaizduokim, kad miegam. Šalia, pro atvertą langą, girdisi kaip šnabždasi sirpstančios vyšnios. Kažkur toli skalija šunys.. Nieko nėra - žmonės sėdo ant dviračių ir mus paliko. Esam vieni vieni. Ir tik saulės spindulys, neramiai lendantis pro kvarbatkom padabintą užuolaidos kraštą, bando priminti, kad esam. Esam truputi užtinę, negalim prisimint mus aplankiusio sapno vardo ir norim pakeisti pasaulį.

Ir kai žmonės ant dviračių grįžta, nesupranta kas nutiko, nes randa mus miegančius valtyje ir be galvos.

Aistė.

https://i112.photobucket.com/albums/n177/slepk/vonioj.jpg
[O kai nutirps ledas mūsų galvą ras didžiulės silkės pilve.]

Komentarai

uzkasta_negyva

Tas didžiulės silkės pilvas taip įspūdingai skamba.. :>

Funcybabe

gražūs pastebėjimai... na, tie - pavyduliai. 👍

skiedra

kaip nemegstu silkes 😃