Tavo sypsenos nekenciu taip kaip nekenciu taves.

Trečiąją dieną po atominio sprogimo Bilijana Lazarovič ėmė sapnuoti ryškius sapnus. Šio atsitikimo neįprastumas tas, kad anksčiau jai pasirodydavo tik pilki ir nerišlūs nakties reginiai, dabar gi juose atsirado vieninga siužetinė linija ir pastovūs personažai. Tai Bilijanai Lazarovič sukėlė tokį jaudinantį virpulį, kurio galbūt anksčiau ji ir nebuvo patyrusi.

Visi Lazarovič sapnai dėdavosi toje pačioje erdvėje – šimtamečiame sode su dviguba liepomis apsodinta alėja, kuri vedė į patį centrą ir sukurdavo neįtikėtinos prabangos efektą. Nors ir negalėdama tiksliai paaiškinti, kuo remdamasi (niekas jai to nebūdavo sakęs), Bilijana nuvokė ir šio sodo istorinę praeitį. Septynioliktame amžiuje čia darbavosi botanikos ekspertai iš Prancūzijos, kurie užveisė keistų rytietiškų augalų, tad nuo to meto sodas imtas vadinti Didžiuoju Paryžiaus Baikštučių Parku.

Kita vertus, tokie dalykai kaip septynioliktas amžius sapnuojant neturėjo prasmės, tačiau datų ir vietos tikslumas naktiniuose Bilijanos epizoduose sutirštėdavo į tą skonį, kurį rydama devyniolikmetė belgradietė ties glandomis jautė pulsuojant tikrovę. Juolab, kad pačiai Lazarovič tekdavo keistas vaidmuo. Dienomis dirbusi socialinės rūpybos skyriuje, naktimis Bilijana persimainydavo į gilę, kedro riešutą, mandariną, figą ar vynuogės kekę.

„Lasciate ogni speranza, voi ch‘entrate,“ – sakė Bilijanos mėgiamas Dantė „Pragare“, tuo tarpu Didžiajame Paryžiaus Baikštučių Parke kaip niekur kitur būta daug vilties. Gal net ne vilties, o skruzdžių, kurios ropinėdamos kiparisais maloniai myžčiodavo pastariesiems ant rievės, kol prožirniai ir varnauogės tepliodavo vienas kitą burokėlių sunką primenančiomis sultimis, tuo tarpu, kai karklai koketuodavo su byrančiomis gluosnio sėklomis.

Tapti sodo dalimi Bilijanai reiškė neraškomo vaisiaus idilę, todėl ji vis dažniau pramiegodavo devintos valandos susirinkimus socialinės rūpybos skyriuje, kuriame po atominio sprogimo gerokai padaugėjo ne tik darbo, bet ir liūdesio. Anot vyr. specialistės Svetožankos Papovič, jei ne dramatiškai išaugęs naujagimių mutantų kiekis, panelė Lazarovič jau seniai būtų buvusi pašalinta už pravaikštas. Tačiau jautėsi žmogiškųjų išteklių trūkumas.

Vieną dieną Bilijana miegojo itin ilgai, todėl darbe pasirodė tik po pietų. Pravėrusi kabineto nr. 316 duris, ji pamatė ilgą liepų alėją, kuri vedė tiesiai prie parko centre augančių baikštučių. Alėjos viduryje stovėjo jos darbo kėdė. Panelė Lazarovič atsisėdo į savo krėslą ir per akimirką pavirto vynuogių keke.

Iš už beržo pasirodė vyr. specialistė Papovič. Šimpanzės veidu, varliagyvio kūnu, Svetožanka dengėsi savo gėdą kepimo folija ir tuojau pat puolė raškyti vynuoges.

„Mmm, kiek čia daug vitaminų,“ kartojo vyr. specialistė ir netruko į burną įsidėti finalinę uogą. Bilijana Lazarovič mirdama ištirpo po Svetožankos Papovič liežuviu.

xxxxxxxxxx

Belgrade, Njegosevos gatvėje verkdamas pabudo mažasis Zladko.
„Vėl sapnavai Bilijaną Lazarovič?“, - glausdama prie krūtinės septynpirštę vaiko ranką,paklausė mama. Ir pridūrė: „Nurimk, sūnau. Po atominio sprogimo mums visiems trūksta vitaminų.“


https://i55.photobucket.com/albums/g144/badfknchad/ControlIssues.jpg

Apgailestauju.Neatsispyriau pagundai...;>

Komentarai

Isfiltruota

Lb gerai parasei 😆 Sapnai visada tokie....

uzkasta_negyva

kažkaip užkabino.. privertė pagalvoti rimčiau nei nuolat. ir buvo verta.

JusT_Chi

septynpirste waiko ranka... skamba nelb wiliojanciai😘

ruko_muzika

Vujetus, jegius 😘