buna akimirku kai norisi mirti...tiesiog nieko nesinori. atrodo kad visas pasaulis slysta is po koju, tiesiog jo nebelieka, nebelieka nieko grazaus tik melas, neapykanta ir mezmoniskas skausmas sirdyje....ir tada supranti kad reikia nusiraminti, pazvelgti pro langa ir pamatyti kaip graziai sviecia saulute, praverti duris ar langa ir isgirsti kaip ciulba pauksteliai. bet po to reikia visiskai uzsimerkti kad pamirstum realybe ir gyventum tik prisiminimais... tai padaryti man padeda muzika....
o ar jums kada nors taip buna?ir ka jus darote?
|
Komentarai
aciu uz patarimus
na man tokių akimirkų nebūna. nebent kartais toks silpnumas paima ir tokia bejėgė jaučiuos. tada paklausau kokią The white stripes - seven nation army. ir kažkaip pagerėja.
Tokiom akimirkom aš einu į gamtą. Į pievas. Nueinu prie vandens, prisėdu ant žolės, skrendu į savo prisiminimus, būnu su jais, įsileidžiu juos vidun, sugryžtu ten.. Kažkur.. Kažkada.. Gamta, ramu. Tik vėjelis plaiksto plaukus ir kartas nuo karto praskrenda paukštis. Ramybė. Pabūti su savimi, susivokti. Ko trūksta, ir kaip toliau elgtis.. Padeda.
Man tokių akimirkų nebūna. Buvo praeity, bet kažkaip... praeina savaime, kadangi žinai, kad dar nėra taip blogai, kaip iš tiesų blogai galėtų būti. Nes kad ir atrodytų, jog esi pačiam aukščiausiame kritiniame taške, tai dar nebūtų viršūnė. Kita vertus, gyvenimo kreivė tai pakyla, tai nusleidžia, tiesiog reikia susitaikyti su tuo, jog problemos ir nusivylimai neišvengiami. Jie yra gyvenimo spalvos, kurios įeina įgyvenimo spalvų paletę. Yay.