KūrybaProza
Ant bedugnės krašto
Ant bedugnės krašto
saulė upėj skęsta.
Medžiai garsiai ošia.
Vienatvė širdį spaudžia.
Ant bedugnės krašto,
aš tik tiliu.
Bijau sudrumsti tylą,
sujaukti tvarką.
Ant bedugnės krašto,
čia slypi galia.
Ugnies nasruose, gal.
Bet aš nemačiau,
kad danguj, aukštai
sužibo žvaigždė dėl manęs...
Ant bedugnės krašto
jausmai nurimo.
Mintis surado vietą.
Ant bedugnės krašto
saulė jūroj skęsta...

Komentarai