Mes ėjom. Mūsų žingsniai skrodė tuščią gatvę, kol vėjas siautė ir plakė veidus aštriais sparnais.
Skubėjom. O mūsų plaukai šoko... Pavėjui, su vėju, sukūriais...
Įkvėpę tylos ir laukimo, mes skridom į mėlynai žydintį dangų, lydimi paukščių. Varnėnų turbūt.
Mus šitas sausis pakerėjo, kai ėmė lyt numirusiais medžių lapais, skaidriais dangaus lašais ir mirštančiom svajonėm,
Sapnais

Komentarai

skeitaz

Hmmmm...Sunkus turejo but tas lietus.Nepakeliamas,Beje,medziu lapai mirsta tam,kad kita pavasari atgimtu...As stengiuosi galvoti,kad medziu lapai nemirsta...Nors vistiek visi mes zinome tiesa.