KūrybaEilėraštis

ProZza. (2009.10.11)


Ar tu jauti tą dvelksmą tvyrantį ore?
Tą paslaptingą epušių šniokštimą.
Juk ne bet kas besiorientuojantis laike
Atskirti geba žemę, dangų ir bedugnę tylą.

–

Mūs žemę kurė pilnatis.
Jis visagalis laiko ir erdvės šaltinis.
Tai darė tam, kad ateitis
Sukurtų nemiglotą jo gyvenimo motyvą.

–

Pavyko jam sukurti žemę.
O jai - motyvui laiko nebeliko.
Todel mėnulis vis kiekvieną naktį
Sava šviesa apsviečia rūko ir blausių šešėlių grimą.

–

O dangų kūrė paukščių sklendesys,
Kada jie bandė žemę kojomis paliesti.
Nepasitikėjimas ir laiko stigesys
Jų tikslą pavertė mažu pilku pelėsiu.

–

Suredę didžią bėdą mano širdyje
Jie pamažu atvėrė gilią žydrą dausą.
Joje gyveno žemė, mėnuo ir tyla.
Tyla bedugnė. Kaip ir aš joje.

Komentarai