Prisiminus...
Ši mintis visada guodžia
Žinoma, kartais staiga į galva ateina mintis,kad gali būti ir geriau, bet stengiuosi tai ignoruoti
Kaip A. Mamontovo dainoj sakoma: kaip žiūri, taip ir matai
niekad nepamiršiu, kaip iš tikrųjų atkreipiau dėmesį į šiuos žodžius ir suvokiau juos: vėlus vasaros vakaras skate parke, mėnesis ar tik kelios savaitės iki mano išvažiavimo... Artimiausi draugai šalia
Ir Živilė paima gitara iš Aivaro ar Jono ir ištaria: „Nagi padainuokim senai girdėtus Ufonautus“, ar kažką panašaus
Ir dainoj išgirdau frazę “Kaip žiūri, taip ir matai...“ Tada žiūrėjau į gyvenimą tarsi pro rožinius akinius, nors ir žinojau, kad su kiekviena diena artėja išsiskirimo diena
bijojau to, bet stengiausi džiaugtis, tuo kas liko
Tą vakarą paprašiau man padainuoti „Reikia draugą turėti“, buvo taip miela, gera ir graudu... Paprašiau, kad man šią dainą padainuotų per mano išleistuves
Nes aš visad buvau romantikas idealistas ir žinojau, kad draugą reikia turėti... Norėjau, kad tai visi suprastų... Tą akimirka, kai buvo dainuojama ši daina, jautėsi liūdna atmosfera, bet viskas pasitaisė greitai 
Po to kai išvažiavau, po ne už ilgo laiko man paskambino ... velnias, neatsimenu, kuris paskambino
bet paskambinus išgirdau, kaip jie visi choru dainuoja „Reikia draugą turėti“... Jaučiausi toks laimingas... Neapsakomas jausmas
Viską atiduočiau, kad tik bučiau buvęs ten
Tik po kurio laiko išgirdau, kad visi pradėjo skirstytis savais keliais
Bijau, kad nebegrįšiu pas tuos pačius žmones, kuriuos palikau... Gaila, bet ką padarysi
gal kai kurie taps netgi dar geresni
Gyvenimas parodys
Komentarai
sugraudinau? :O kaip? nesigraudenk, Giedružėle DDD
Dunduliuk mano... Tu mane sugraudinai, Pilypuži. ;*
Visas gyvenimas pilnas išsiskyrimų ir susitikimų, kurie po išsiskyrimų tampa tokie svarbūs, nes pradedi vertinti tai ką turi svarbiausio. Mes su draugais išsiskyrėm po to kai įstojom į universitetus, daugelis į skirtingus miestus, bet kai grįžtam namo, labai smagu, kad būtent mano namai tampa susitikimų centru.
na, mano situacijoj tai ir buvo neišvengiamybė, nes neturėjau iš ko rinktis D tai šiek tiek lengviau, nes nekankina mintys „o kas jeigu“
žinai, kažką prarandam, bet kažką ir atrandam. sunku išmokti neprisirišti prie prateities, būna, jei pavyksta - ateina palengvėjimas. Asmeniškai aš jau seniai girdau save >susitaikymo su realybe< vaistais. Nes žinau, kad ateity bus lengviau, jei suvoksiu išsiskyrimą kaip neišvengiamybę. ;]
o taip...
Aš atsimenu irgi prieš išvykimą, su draugais taip gera buvo, ir taip nostalgiška dabar pasidarė... :}