Savaitgalis kaip sulėtinta kino juosta, kartais stringanti, pakimbanti ant to paties mirgančio vaizdo. Pro senus vartus į gatvę išbėga vaikai ir šuo, kažkur nurieda kamuolys, lapų krūvoje kuičiasi varnos. Neskubam. Troleibusas nepaliks kol dar rūkas virš galvų, kol akys ne tuščios. Ir klaidžioja žvilgsniai krapnojančiu Vilniumi. Lyg ir čia, lyg ir dabar. O atrodo, kad visgi kažkada ne šiandien, ir kažkada ne vakar. Apklostai daugiau nei metus nematytą Žmogų. Ruduo, krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai. Naktinis miestas nurimsta ir grįžtu į pradžią. The Most primena žiemą ir primena sprendimus. Primena žmones ir dar daug visko, apie ką nekalbama. The Most dalinuosi su visais, kurie svarbūs. Antklodės ir svarainių arbatos, žvakės ir jaukumas. Filmas tęsiasi. Tiek čia, tiek ten.
Visi užmiega. Auka cigarečių dievui. Viena po kitos. Iš ausinių užklysta Waits‘as, nostalgija prisipildoma iki pat viršaus.


https://i56.photobucket.com/albums/g168/prieblanda/DSCF2625-1.jpg




Komentarai

R7wa

Wow Išties praskaidrinai ir praturtinai dieną šiuo prasmingu dienoraščiu Ačiū

lacunacoil

Labai simboliška, bet tavo dienoraštį baigiau skaityti su paskutiniais Tom Trauberts Blues akordais. Labai nostalgiška atmosfera susikūrė