/Cyanide Sun/
Mintys kaip stygos nutrauktos, ir reikia naujų. Atrodo pagaliau pasiektas taškas, kai prarasti nebelabai yra ką. Ir išmokta gyventi ne taip, kad atrodytum. O vynas antrą kartą gyvenime buvo skanus. <...>
Ir jeigu man pavyks .. . (!)
https://www.youtube.com/watch?v=d4vAcQo_ cws
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Prie Japonijos ambasados žvakučių vis daugėja.
Taip ir sėdi vakare ant palangės, rašai pakaitom tai juodu, tai raudonu rašalu, karts nuo karto žvilgteli į tas degančias žvakes, o tuomet į apdžiūvusias chrizantemas, virš stalo kabančias. Ir galiausiai taip jau gaunasi, kad atrodo kambaryje susirenka tavo mirusieji ir liūdnas tylėjimas pasako daugiau negu visi šią savaitę apturėti pokalbiai.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Ir čia prie visų nutylėjimų man labai (pri)tinka viena jau apvalkiota citata:
"Cinikas – tai žmogus, kuris įkvėpdamas gėlių aromato dairosi aplink karsto su numirėliu." /H.L.Menkenas/
prieblanda.

Komentarai
Kai nebėra ką prarasti yra ta būsena, po kurios viskas pasitaisys. Patikėk manim.
Aš kažkaip perdaug nesureikšminau pradžioj visų tų įvykių Japonijoje. Ne pirmas ir ne paskutinis pasaulyje. Bet kažkaip kai per dieną kelis kartus tenka praeiti pro ambasadą ir matai kaip žmonės atneša gėles ir kaip žvakių vis daugėja, tai išties viskas atrodo arčiau ir skausmingiau.
"Taip ir sėdi vakare ant palangės, rašai pakaitom tai juodu, tai raudonu rašalu, karts nuo karto žvilgteli į tas degančias žvakes, o tuomet į apdžiūvusias chrizantemas, virš stalo kabančias. Ir galiausiai taip jau gaunasi, kad atrodo kambaryje susirenka tavo mirusieji ir liūdnas tylėjimas pasako daugiau negu visi šią savaitę apturėti pokalbiai." Labai gražiai pasakyta o dėl Japonijos... žiaurus tas gyvenimas. Kartais pagalvoji, kam važiuoti iš Lietuvos? Juk gyvename it Dievui po užančiu nei drebėjimų, nei uraganų, nei rekordinių šalčių ar karščių ir jokių teroristinių išpuolių o svarbiausia neslegia angliškas kasdieniškas lietus