
Dienoraštis #35449

_ _ _ _ _
Kartais reikia labai labai norėti, bet taip, it netikėtum jog tai išvis įmanoma. Ir atsitiktinumas pametėja galimybę. (Tuomet belieka nugalėti vieną didžiųjų savo priešų – abejojimą.)
_ _ _ _ _ _ _ _
Jau visu ‘gražumu‘ prasidėjo. Įtampos savaitė. Nežinomybės. Gedulo. Baugių skambučių. Žvakučių be torto. Ir vyno. <...> o šiaip tai skauda labai ir labai.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _
https://www.youtube.com/watch?v=...featu re=related
prieblanda.

Komentarai
Ačiū JUSTLISTENER , kartais net nuoširdus komentaras yra daug.
Žmogus iš esmės visada yra vienas,retam pavyksta atrasti tą tikrąją antrą savo sielos puselę,tad tenkinamės tuo,ką turim(arba nesitenkinam ir neturim,arba esam tarp žmonių,bet vistiek vieni...) Norėčiau tave paguosti,suteikti kažkokią viltį...Pakentėk,iškęsk,tai nesitęs amžinai,vistiek išauš ir geresnių dienų...
Čia tiesiog šiandienis lab.darbas, chlorofilo kiekį nustatinėjau, o kaip tyrimo objektas atsitiktinai tujos pakliuvo. O dėl blogumo tai nežinau. Tiesiog kartais vienui vienam esant per sunku atlaikyti visas nesėkmes/nelaimes/netektis etc. Taip ir gaunasi gyvenimas it prie bedugnės krašto ant pirštų galų stovint.
Nežinau apie ką tu čia,bet persmelkta liūdesio...Ar tau išties taip blogai? O kas daroma iš tų tujų,vaistai ar dažai,ar ...?