Dienoraštis #35624
https://www.youtube.com/watch?v=...featu re=related
_ _ _
“Palengva balti ryto pirštai smelkiasi pro užuolaidas, ir jos tarytum virpa. Nebylūs, juodi fantastiškų pavidalų šešėliai nutykina į kambario kampus ir lieka ten gūžoti. Lauke tarp lapų jau spurda paukščiai, girdėti, kaip dūsauja ir rauda vėjas, kuris, atskridęs nuo kalnų, bastosi aplink tylų namą, tarytum bijodamas pažadinti miegančius, ir vis dėlto norom nenorom geną miegą iš purpurinio jo urvo. Vienas paskui kitą kyla plonyčiai tamsos šydai, pamažėle daiktai atgauna savo formą ir spalvas, ir mes matom, kaip aušra grąžina pasauliui jo pirmykštį vaizdą. Blyškiuose veidrodžiuose vėl atgyja atspindžiai. <…> Lyg ir niekas nepasikeitė. Iš nerealių nakties šešėlių sugrįžta tikrovė, kurią pažįsti. Telieka pradėti gyvenimą nuo ten, kur buvai sustojęs, bet štai atsėlina siaubas, sukausto tave, ir tu jauti, kad veltui eikvoji jėgas tame pačiame stereotipinių įpročių rate, arba tave pagauna pašėlęs noras vieną rytą atmerkti akis ir išvysti pasaulį, kuris nakties tamsoje būtų tavo džiaugsmui atsinaujinęs, pasaulį, kur visi daiktai turėtų naują formą ir naujas spalvas, būtų kitokie ir juose glūdėtų kitos paslaptys, pasaulį, kuriame praeičiai liktų labai maža vietos ar ji visai išnyktų, ar galų gale bent nebeegzistuotų kaip sąmoninga pareiga ar atgaila, kai apmaudą jauti net džiaugsmą prisimindamas, o apie buvusį malonumą galvoji su skausmu.” /O.Wilde/

Komentarai