Dienoraštis #36204
Liepa. Tai rytai su kava, pusiaudieniai laboratorijoje, vėl kava, vėl labė, tada šiek tiek miego, ir galiausiai iki paryčių kažkur su kažkuo. Čia seni draugai, su kuriais vynas liejasi laisvai, cigaretės tiesiog išgaruoja nepastebimai greitai, o basomis naktį per liūtį – vienas malonumas. Ir net jei temos skaudžiai juodos, o pervargimas lenkia kelius, mes vistiek čia ir vistiek dabar. Čia koncai, kuriuose visų nekenti, ir koncai, kuriuose visus myli. Čia nauji žmonės, su kuriais taip paprasta viskas, taip gražu, taip gera. Čia šiek tiek meilės. Ir šiek tiek mirties. Čia laikas, kai tikrai gyvenu. <...>
https://www.youtube.com/watch?v=...playe r_embedded
_ _ _
Parūkom.

Komentarai
Apie mirtį? Galima sakyt, kad perkeltine. Antraip nebūtų 'šiek tiek'
Oi "šiek tiek meilės. Ir šiek tiek mirties." tikiuos, če perkeltine prasme...
Nu man šiain į darbą reikėjo. O pas mus arba visi nerūkantys arba rūko po darbo pasislėpę vieni nuo kitų
Man pusantros dienos 'abstinencijos' užteko pailsėti o šiandien kažkaip nervai labai nerimsta bet šiaip jo, ten buvo daug... bet gerai
Aš po savaitgalio dar ilgai nesmirdėsiu