Dienoraštis #36965
ir jo spalvas
su tais, kurie tave įtempia,
su jų žodžiais.
Jei nieko neliks iš šio persikėlimo
iš vienos vietos į kitą,
kad bent vienas vienintelis balsas
kartotųs erdvėj,
kad jis būtų tas žaibas,
metantis ugnį į žolę,
ir kad pagaliau tu galėtum
vienas, nematomas,
pereit šį kraštą ir ištirpti ore,
kai iš tavęs atimta viskas:
atminimas pasaulio,
tapusio tavo užmarštimi.
/Max Alhau/

Komentarai