
/Prie šaltų laiptų/
Penki parašyti ir išsiųsti laiškai per vieną naktį, per šią naktį. Žinoma gaila, kad popierinis yra tik vienas iš jų. Bet popierinius rašyti verta tik tiems, kas juos vertina. Nes dažniausiai perdaug savęs į juos įdedu.
_ _ _ _ _ _
“Katastrofa veja katastrofą. – Jo drąsą. – Gyvenimas audžiamas iš tų nelaimių. Toks skaudulingas jo egzistencijos fonas; diena po dienos jis laukia ateinant vakaro, kai galės grįžti namo, į savo vienišystę, nepasitikėjimą, pasibjaurėjimą. Jis laikomas stoišku ir tvirtu. Gerai įsižiūrėjus, viskas klojasi kuo puikiausiai. Vieną gražią dieną atsitinka toks menkas incidentas: vienas draugų pakalba su juo atsainiai. Jis grįžta namo. Ir nusižudo.”
/A.Camus/
Kažkaip su šia citata taip susigyventa, tokia artima ir taikli. Ir tai visai nereiškia, kad jos pabaigą taikau sau. Tiesiog, čia taip trumpai ir aiškiai parodoma, kiek nedaug kartais tetrūksta.
_ _ _ _ _ _ _ _ _

/Tibor Honty/
fragmentas nuo mano sienos. Būna, liūdesys iš jo tiesiog plaukte plaukia.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Ir dar šis tas, taip nuo sienos. Nors turbūt kaip jau įprasta, labiau sau, nei kitiems. .. .
UBAGAS
Ir vėl sniegas
Ir vėl šąla
Žemė į akmenį
Prie mano namų durų stovėjo ubagas
Ir prašė kapeikų
Jis ištiesė drebančią ranką
Ir į akis žvelgė nedrąsiai
Toks alkanas ir nuskuręs
Paskutinis vargšiausias ubagas
Iš mano prisiminimų kolekcijos.
Aš noriu duoti tau ką nors gero
Na kad ir amžinai karštą saulę
Arba didelę žalią karvę
Kuri visada tau duotų pieno.
Bet aš neturiu kol kas
Nei saulės, nei tokios karvės
Neturiu netgi šiek tiek kapeikų
Kuriomis galėčiau pripidyti
Tavo amžinai tuščią kepurę.
Aš irgi esu toks
Visą laiką kažko prašantis
Mažas būdamas aš prašiau didelio didelio obuolio
Paskui dar prašiau
Kad neišvarytų mano šuns
Kai mane patį
Kaip šunį išvarė į gyvenimą
Prašiau duonos
Prašiau meilės
Prašiau iš žmonių gero žodžio
Prašiau teisybės.
O jis atėjo
Ir ilgai ilgai laukė
Ubagas. Paskutinis ubagas
Iš mano prisiminimų kolekcijos.
Prie šaltų laiptų.
/A.A./
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
https://www.youtube.com/watch?v=...featu re=related

Komentarai
Na kad ir užmirš - gaus galimybę prisiminti. O parašius dažniausiai gera pasidaro, ypač kai rašai apie visą tą bendravimą tik iš gerosios pusės, kaip šį kartą mano atveju buvo. Ne siekiant atnaujinti draugystę, o tiesiog prisiminti tokią buvus ir pasidžiaugti, kad teko pažinoti šį žmogų. O prisiruošti parašyti dažnai būna nelengva, tai noro, tai laiko, tai dar ko pritrūksta. Bet gal taip ir geriau, gal kartais reikia išlaukti, tuomet ir žodžiai tikresni būna.
Kažkada turėjau irgi tokią idėją, bet ji ir teliko idėja. Gal reiks, kada vis dėl to pasiryžti, kol dar kai kurie visai neužmiršo
Tas popierinis tai tikrai žmogui, apie kurį dar galiu sakyti Draugas. O kiti tiems, kuriuos kažkada tokiais laikiau. Nors tas 'kažkada' varijuoja nuo šių dienų iki daug metų atgal.
Laiškai draugams?