
saulėtos dienos
"- Kur tu buvai, Nukai? - motinos rankos liečia Martynuko plaukus.
- Sode, mama. Aš palaidojau Murksą, pastačiau kryžių ir pasimeldžiau už jos sielą.
- Katei kryžių? - motina šypsosi, jos dantys balti, ir įstrižos akys užsimerkia.
- Tu sakei - danguje gyvena Dievas. Po mirties geros sielos eina į dangų, ar ne, mama? Aš pasimeldžiau už Murksą. Juk ji turėjo gerą sielą. Ji nesikandžiojo.
Motina tebesijuokia. Jos dantys stambūs, lygūs, švarūs, Martynukas norėtų juos paliesti pirštu.
- Katės neturi sielos.
- Kodėl?
- Todėl, kad jos neturi...proto.
- Tai kvaili žmonės taip pat neturi sielų?
Dabar motina juokiasi garsiai. Ir kartu su ja juokiasi ir Martynukas. Jam labai linksma, jis supranta, kad pasakė sąmojį. Todėl jis tęsia:
- Mama, bet tu...turi sielą?
- Kodėl klausi?
- Tėtis kartais sako, kad tu kvaila.
Ne, motina nesijuokia. Ji susičiaupia, nusuka galvą, žiūri pro langą. Martynukui nesmagu.
- Mama, nepyk. Aš nenorėjau...
Šypsena sugrįžta. Akys juodos, nemirksinčios ir liūdnos.
- Tik žmonės turi sielas, Nukai. Kai jie miršta..."
/A.Škėma/
...

Komentarai