"- Kur tu buvai, Nukai? - motinos rankos liečia Martynuko plaukus.

- Sode, mama. Aš palaidojau Murksą, pastačiau kryžių ir pasimeldžiau už jos sielą.

- Katei kryžių? - motina šypsosi, jos dantys balti, ir įstrižos akys užsimerkia.

- Tu sakei - danguje gyvena Dievas. Po mirties geros sielos eina į dangų, ar ne, mama? Aš pasimeldžiau už Murksą. Juk ji turėjo gerą sielą. Ji nesikandžiojo. 

Motina tebesijuokia. Jos dantys stambūs, lygūs, švarūs, Martynukas norėtų juos paliesti pirštu.

- Katės neturi sielos.

- Kodėl?

- Todėl, kad jos neturi...proto.

- Tai kvaili žmonės taip pat neturi sielų?

Dabar motina juokiasi garsiai. Ir kartu su ja juokiasi ir Martynukas. Jam labai linksma, jis supranta, kad pasakė sąmojį. Todėl jis tęsia:

- Mama, bet tu...turi sielą?

- Kodėl klausi?

- Tėtis kartais sako, kad tu kvaila.

Ne, motina nesijuokia. Ji susičiaupia, nusuka galvą, žiūri pro langą. Martynukui nesmagu.

- Mama, nepyk. Aš nenorėjau...

Šypsena sugrįžta. Akys juodos, nemirksinčios ir liūdnos.

- Tik žmonės turi sielas, Nukai. Kai jie miršta..."

/A.Škėma/

...

 

Komentarai