Atsitiktinumas rudenį
- Labas.
Atsisukau ir galvojau nualpsiu - ten buvo jis! Tas kuris, man nusišypsojo Laisvės Alėjoje! Vos išlemenau:
- Labas, - bet atrodė gana natūraliai, dar net nusišypsojau. O jis tarė:
- Maniau, kad bent po to, kai nusišypsojau nusiimsi, - pasakė Jis ir vėl išsišiepė.
- Ką nusiimsiu? - nesupratau, apie ką jis kalba. pagalvojau: "Durnelis kažkoks!"
- Nu tuos du lapus nuo plaukų, - nusijuokė ir ištiesęs ranka nuėmė du kažkokio medžio lapus nuo mano galvos. Buvo gėda gėda gėda!!! Norėjau tuoj pat išlipt, bet autobusas nesustojo, o man nebeliko nieko kito tik nusijuokti ir pasišaipyti iš savęs...
- O dieve, kaip gėda. Galėjai iškart pasakyti. O juk aš visą laiką taip ėjau... Siaubas!
- Visai ne. Gražiai atrodei, - nusišypsojo ir pridūrė: - kur važiuoji?
- Gal namo... - atsakiau.
- Gal?
- Nežinau.. Ta prasme, jau visur, kur reikėjo buvau, bet namo dar nenoriu. Gal išlipsiu dar kur pasivaikščiot ar šiaip. O ką?
- Šiaip paklausiau, aš irgi nenoriu namo, - nusišypsojo.
O dieve! Pirmą kartą pasijutau fainai, atrodė, kad jis su manim flirtuoja! Ir man tai patiko! Pirmą kartą... ("O Jis visai ne duenelis!!!")
- Lipam kartu pasivaikščioti, va užlipsim i Žaliakalnio kalną.
- Ne.
- Kodėl? - nesutriko jis.
- Bijau. Čia nėra žmonių, o aš tavęs nepažįstu.
- Tada einam į kavinę ar i Laisvės Ąlėją.
- Tu kvieti mane į pasimatymą?
....
Mes autobuse pasišnekėjom dar truputį, ir po to išlipome kartu ir nuėjome i kavinę. O jetau! Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai aš taip pasielgiau... Bet jis buvo toks mielas!
JIS IR DABAR TOKS YRA...
Komentarai
nea.. )
geras.....dar ir taip buna?.......