dabar labiausiai noriu
[jei galeciau sukurti gyvenima is anksto]

nusikelti gyventi i 1960-uju pab.
turet savo maza aptrankyta autobusiuka ir su juo keliaut po pasauli su kruva draugu
turet savo mini klajojanti cirka ir pinigus uzsidirbinet pasirodymais
nuvaryt i 69 Woodstocka ir savo akim pamatyti Hendrixa placiais dzinsais ir ruzavu hipishku balaxonu
po to nuvaryt i koki apleista Meksikos miesteli, sedet vandenyno pakrantej, rankoj kokia tekila, salia - mielas sirdziai zmogus
nuvaryt i Cile, pasinesti ant tapymo, visus pingus suleisti dazams ir molbertams isigyti bei studijai nuomoti,po metu pamatyti, kad tapai sudinai ir zmones tavo paveikslu neperka
susirasti draugus, paprasyt pinigu skolon, pabegt su jais i Jamaika
parukyt ten zoles
oi... man jau 30
tada - i Paryziu
isidarbinti dziazo klube pianiste ir laukti ten savo galo, kasnakt grojant ta pati per ta pati ir ziuret, kaip girti lankytojai myza ant fortepijono dangcio
neiskesti ir trenkt vienam per galva
but pasalintai is darbo
tada manes pagaili turtingas, jaunas ir grazus baro klientas, susipazista ir mes karstai mylim vienas kita koki pusmeti
tada man atsibosta gventi prabangiai ir patogiai
oi, man jau 40...
palikt ji, susirast tuos pacius senus draugus, pamatyti, kad jie visi apsizenije , apsikore vakais, ir mano vizitas nekelia jiems jokiu teigiamu emociju
tada grizt i Paryziu ir ten pradavinet turguje geles.
mirti nuo AIDS


kvaila pasakele, bet nebuvo ka veikt, tai sukuriau.

Komentarai