Laime,


Mano saulėgrąžos rankose tirpsta,
O upėtakiai mano, saulėgrąžų niekad nemėgo...
Žinai, mano žydinti saulė nurido Velnio kalnu,
Tenais, ties bėgiais.
Dieve, mano... Jai galas. Nenoriu!
Laime mano, kur gi tu?..
Anąsyk sužvejojau tave stalčiui,
Tokią mažą visą ir skaisčiai pilką.
Ir pamečiau... ir pamečiau ausy,
Klausydama, kaip kalbi niekus.
Sugrįšk, prašau, sugrįšk!
Ką aš be tavęs?
Žinai, rudenį numirė net mano saulėgrąžos.
Manau užkapojo upėtakiai.
Bet argi tai svarbu?
Laime, būk gera, sugrįžk namo. *

/kogero/

'Tokia tai mano laimė, ir nė menkiausios viltelės nėra...'

Komentarai

aviettine

Žinau. gelia, skaudu, kaukti norisi. . . bet bandyk viską pradėti nuo pradžių, juk pati sakei, kad esi stipri, tai remkis į save, į artimus, draugus. Jausiesi ne tokia vieniša ir pasaulis nušvis kitom spalvom. Laikas gydo skausmą ir žaizdas... Vieniems reikia išlaukti ilgiau, kitiems trumpiau. Žinok, kad blogis gimdo gerą. Ir Tas Gėris kažkada ateis. Stiprybės Tau. ;]