|
Stoviu ties bedugnės kraštu. Ir niekaip neapsisprendžiu ar šokti į tą nežinomybės tamsą. Jau norėčiau ištiesti rankas į šalis...tačiau kažkas mane stabdo. Tai žmonės kurie manimi tiki. Kurie net kai jiems patiems sunku, mane palaiko. Tik jie stabdo mane nuo tos akimirkos kai iškeliausiu kur geriau.. Tačiau kam laukti, juk nuo mirties mus skiria tik laikas. O gal.. šokam kartu?
|
Komentarai
Žinau...
Nešoksi, aš tau padėsiu nešokti. Juk žinai, kad manimi visada gali pasikliaut...
Rašau tai ką jaučiu. Galima pastebėti, jog mano visa kūryba tokia.
čia iš tikro taip..?