Jokios sintetikos "NO MORE"
Gatvių pakraščiuos nakvynės ieškojom. Aplipę gėlėm sapnai, kai po galva betonas? Net patys žemiausi, net vaikai rodė į mus pirštais, bet jų mamos tik nusukdavo naivias savo vaikų galveles į parduotuvių vitrinas.
Kai į mus žiūrėjo stiklinėmis ir deimantinėmis akimis, mes jiems atsakydavom tikrais žvilgsniais. Nežalojom gamtos kailiniams, kaip tie žavūs aukštuomenės ponai, nežalojom. Nekirtom medžių prabangioms viloms pajūryje, debesy gyvenom, ir viena saule tikėjom. Jokių stabų, iš aukso ar platinos, tik vienas nuogas Dievas. Stogais vaikščiojom ir dar aukščiau stiebėmės link savo Dievo, savo naivaus, bet tikro DANGAUS. Piešėm krauju, ir tik gerai. Jokių dažų, sintetikos "no more". Gana netikro juoko, suvaidintų ašarų bei realybės šou kvailių. basom kojom numinkim pušis, spyglius ir šakas...
Nebereikėjo nei tau, nei man kvailumo rūmų, nevogėm iš saulės spindulių, tik laukėm... Ko? ir dabar nesuprantu... Gal tik šilto žodžio, pirmojo mamos apkabinimo kai tau 23-eji, apmąstymų, po 4105 serialo serijos, skambučio 20h, kai jo laukei nuo 12h... ne...
Namai ju ne ten kur laukia

Komentarai
priverte nusisypsoti...:>