Nemiga
guldamasi i svelnius patalus tureciau jaust palengvejima,atokvepi po sunkios dienos.bet tame ir slypi esme-guluosi ir zynau kad dabar prasides sunkiausios dienos akimirkos.noriu kad tamsa prarytu mane bet ji tik isspjaudo mane ir palieka viena.bandau isiziuret tamsoi i paveiksla,i visus potepius ir ivairias spalvas,bet neko nematau tikro,tamsoi viskas atrodo kitaip nei diena,ir jai muse tampa roziniu drambliu tai zynok-atejo naktys.
protarpiais stengiuosi galvot apie palengvejima kuri sukeltu paveikslas,stogas ar dangus nukrites ant manes,bet mintyse vis ikyriai zizia milijonas biciu,kurie kandzioja po trupti primindamos gyvenimo,ar net pusdienio nuodemes.vis bandau uzsidengt kad nieko negirdet.bet tai mano viduje,ir nuo to as niekad nepabegsiu.ypac naktimis...
jauciu kaip byra asaros.ir vel.kasnakt.ar tai vienas puodelis kavos is ryto taip mane gniuzdo ar mano sazine?ka reikia padaryt kad uzsimirst?
vat ir dabar jauciu kaip tyluteliai ji braunasi prie manes.tyliai ir nepastebimai.bet as tave jau atpazystu.jauciu nuo taves dvelkanti salti.ar sianakt galetu kas mane uzliuoliuot?jai kam pavyktu manau miegociau amzinai.

Komentarai
Pasakojimas tai išties visai geras,pusė bėdos. Bet gramatinės klaidos ir lietuviškų raidžių nebuvimas labai jau akis bado...
nemiga,ašaros...labai pažystamas jausmas.per daug pažystamas.
tai kad jau ne paaugle.
visko buna
ot tos paaugles...
amžinas miegas yra mirtis. Todėl - neliūliuosiu. Laikykis. Stiprybės tau. ;>
kazkaip sunkiai aprasytas jausmas uzjausiu..