
ode akmeniniams romantikams. [img]
ar turiu istart kokius nors zodzius,kad jie atsimustu i siena,ir tas mano bjaurus balsas..kam gadynt tokia tyla,skambiais niekingais zodziais.
mes tik sedesim paciam kampe,stipriai prisispausdami prie sienos,noresime kad ji uzgriutu mus,apgaubtu,susildytu ir mirtinai prispaustu.
kartais koks nors praeivis,paziures i mus idemiai,bet nesuprasdamas nueis..kiekviena ryta is mus tyciosis mazi vaikai.jie metys i mus saldainiu poperelius,noredami sukelt mums valgio alki,bet mes tik jauciam silumos bada..pavojingais vakarais mums tarp pirstu uzdegs degtukus,bet susalusi oda nieko nejaus.
tu ne kruptelesi,ir as nepajudesiu,tesiog prisiglaudusi kvepuosiu,o po kaskiek laiko ir tai pamirsiu..koks nors senas prasigeres menininkas mus apipyls vandeniu,taip noredamas isplaut dulkes.jis dar tyki amzynos meiles skulptura.bet mes tik akmenys,nieko daugiau.gal kada nors,kaskas nelaimingo,su kruptelejusia sirdym pasistengs suzynot kokia musu akiu spalva.kaip jis nustebs..juk musu akys dievai iseme uz aistros nuodemes.bet as ir akla matau tave

Komentarai
ku as zinau...
kajp visada nuostabu...
textas tai garzus toks siltas idomus.. bet paweiksliukai...tai ziuarus