KūrybaEilėraštis
Akloji gulbė
Pirmasis tikras mano sonetas
Aš likimo apakinta gulbė;
Balta, balta ir šalta, gūdu.
Aš šią Žemę papuošiu lyg tulpė.
Skęsta laivas ir šaukt jį vėlu.
Štai aš stoviu be batų ir oro,
Aš stovėsiu statulos ūgiu.
Griūki, Žeme, lig krašto nedoro –
Velnias pagalvę duoti suskubs.
Lyg iš rašto juoduos tavo kraujas,
Vandenynais tau ašaros kris,
O ir skausmo pakęsti nereiks.
Ir sugriuvus didybė per amžius.
Minsi gulbės aklosios vardu
Savo pragaištį laiko netekus.
2011-11-15

Komentarai
Pirmi du tikrai idealūs,nes kitiems reiktų, kad į juos būtų panašūs,kiek nusileisti...9/10...