
Aliteracijų ir asonansų. Trūkumo.
- Ar eisi į park ą? Žinoma, kad esi. Aš tyliu. Su cigarečių dūmais, kurių įkvėpti negaliu ir nenoriu. Stoviu tolėliau. Kalbame apie ateitį. Netolimą. Stojimai, studijos, darbas. Pokalbio…

- Ar eisi į parką? Žinoma, kad esi.
Aš tyliu. Su cigarečių dūmais, kurių įkvėpti negaliu ir nenoriu. Stoviu tolėliau.
Kalbame apie ateitį. Netolimą. Stojimai, studijos, darbas. Pokalbio tema pasisuka, kai jis išmeta nuorūką į šiukšledėžę ir pažvelgia į mane ypač keistai.
2014 metais jis gali išvažiuoti į Afganistaną. Atlygis – 40 000 gyvenimo pradžiai ir daug žadantis įrašas byloje. Ir klausimas, išmušęs mane iš bet kokių vėžių: „Ar lauktum manęs?“
Kaip atsakyti, kai aš pati dar aiškiai nesuprantu, kas mes tokie?

..ir pasišalinu. ..
Nežinau, ar grįšiu dar. Į meet‘ą nenukaksiu. Per daug problemų. Pasirodysiu rudenį, jeigu tik susitiksite. Prie Katedros bokšto, kurio šešėlis kartą paslėpė mane nuo saulės. Pačiu nemaloniausiu gyvenimo etapu.
Ir einu. Pasivaikščioti minčių keliais. Pradėti naują knygą, naują puslapį, naują gyvenimo etapą.
Nežinau, kodėl taip siaubingai jaučiuosi.
Su šypsena veide.. .


Komentarai
Tiesą ta išmintis byloja
"Juodu kosmosu" dabar vadinamas žmogus, kuris visiškai nemoka chemijos Štai toks titulas jau skirtas ne vienam mano pažįstamui, dabar visa kosmosų armija po mokyklą vaikšto...
Titulą? Na kosmosas tikrai juodas, jeigu mano lęšiai spalvų neiškreipia
nebereik, jau svogūno nieks nebepjausto
Iš minčių jam kariuomenę išmušt nebent su kūju Jis jau dabar ten kažkur dirba, kiekvieną savaitgalį po miškus klaidžioja. Nelabai suprantu tą sistemą, negaliu plačiai paaiškinti Bet va apie fūristus jau pagalvojau Mano dėdė toks, nes teta nesugebėtų su kitokiu gyventi. Giminės bruožas :D
Gal ir laisvas Nežinau, ten nesilankau
Nu tai tegu eina tolimųjų reisų vairuotoju dirbti. Ir po kojom nesipins ir lauktuvių parveš
Manau, kad čia daug kas priklauso nuo pačių žmonių. Nemanau, kad apskritai pakęsčiau žmogų, jeigu jis būtų šalia nuolatos. Todėl kaip man, alternatyva gan priimtina. Žinoma, ką nors sakyti tik po tų dviejų metų verta. Dabar, kaip sakant, nesusitupėję paukščiai, daugiau nieko
Išsiskyrimas dėl atstumo beveik visada atšaldo jausmus, bet tik atšaldo. Iš tokių vietų, kaip Afganistanas žmogus gali grįžti išbarstęs sugebėjimą apskritai jausti, pilnas psichologinių ir fizinių traumų. Vieną žmogų ten pabuvojusi pažįstu labai gerai, du žinau. Pirmasis neteko sveikatos, kiti du didelės dalies žmogiškumo. Gal ir sveikatos (nežinau, tiek gerai jų nepažįstu).
Mūsų išmintingoji Misa gerai sako. Man panaši situacija buvo gan neseniai. Tik ne Afganistanas, o UK. Ir dar iki dabar nežinau - laukiu ar ne. Tikriausiai ne, bet širdies kampelis vis tiek rezervuotas, jei kartais tie keliai vėl susikirstų...
Nelauk. Afganistanas negrįžtamai pakeičia žmones. Daugiau ar mažiau. Iš ten grįš nebe tas žmogus, kuris išvažiavo. Todėl dėl šventos savo ramybės nelauk. Jei lemta, tai susieis jūsų keliai ir be vienas kito laukimo.
Gerbiamoji, ar ašarų kamputis laisvas? Aš noriu ten kuriam laikui apsistoit
Tada ne taip išmokau savo 8 klasės kursą... Einu pasimokysiu ir pasijuoksiu iš savęs, kad taip absurdiškai pasireiškiau prieš visų galų ekspertę...
Kad ne :/ Asonansas tų pačių ar panašių balsių kartojimas.
Skaityk asonansu: A r g a li u t au k uo m n o rs p a d ė t i ?