KūrybaEilėraštis
Atlygis
Tavo šaltos akys nepasako nieko,
Miego iškankinti sunkūs jų vokai
Ir kietai sučiauptos lūpos jau paliko
Praeities šešėlių užmirštį gyliai.
Tu rąžaisi kojas, rankos išnarintos,
Niekaip nesuprasi, kas nutiko vėl,
Negi čia po kalnus vaikščiojo Sizifas
Ir tave lunatiką jis išgirdo... Taip!
Jis ir tik tai jis drįstų taip pasielgti,
Vargšą žmogų radęs pakankins labai,
Pramogaut sumąstęs, sugalvos jis drįsti
Išnarint galūnes ir paleis gražiai,
Kad nubudęs rytą jų nebepakeltum,
Melstumei kitų, nepalikt bėdoj...
Betgi kaip į juos tu pažvelgti drįstum,
Kai tiek blogo daręs sėdi prabangoj.

Komentarai