
ir lips lašai lange nakties
tas keistas jausmas, kai norėtum pradėti verkti, bet esi troleibuse apsuptas žmonių.
todėl užsimerki ir vaidini, kad miegi.
kelios ašaros išsprūsta pro užmerktus vokus ir galvoji - primeni ašarojančią statulą.
tik tam, kad po kelių stotelių atsimerkęs suprastum - visi keleiviai išlipo, likai vienas.
neprisidarei gal net gėdos.
ir išlipus taip gera, kai vėjas pučia į šlapias akis.

Komentarai
Tai kas ''gimė'',kad prireikė ašarų ?
Turbūt supranti priežastį, dėl kurios negaliu 'mėgti' šito dienoraščio