
Kartais dekoracijos sugriūva
Bažnyčios varpo gaudesys man beskaitant „Sizifo mitą“. Argi dabar aš neesu Sizifas? Ridenu akmenį į kalną, savo namų ruošos, namų darbų ir visų nuobodybių akmenį į dievų man paskirtą aukštą kalną, o sustoti negaliu. Lyg visas gyvenimo absurdas būtų mano didysis tikslas.
Ir keista, jog mano „I hate everything“ kačiukas...

...moka būti ir liūdnas:

.
.
.
.
Kartais sugriūva ne dekoracijos, o ištisi miestai. Būtent tai šiandien dominavo mano sapne. Mes pas Lochneso pabaisos seseris prašome išgelbėti mūsų miestą, kurį užklupo išties keistas likimas – priemiestiniai rajonai buvo tiesiog nušluoti nuo žemės paviršiaus, per miesto vidurį tekantis Nemunas taip patvino, jog nebeliko dvi miesto dalis jungiančio tilto, o vienintelė dar likusi sveika miesto vieta – senamiestis. Liūdniausia, kad Lochneso pabaisos seserys mums geriau maloniai papasakos, kaip jos maitinasi kiekvieną dieną, nei gelbės jau pražuvusį miestą.

Ir taip nepasakysiu šiandien nieko gero ir prasmingo. Įsikaliname kiekvienas save į nežinomus kalėjimus ir gyvename į tai nekreipdami dėmesio. Kol galiausiai supūsime ten ir mūsų griaučius grauš alkanos benamės katės.

Gerai, kad prisiminiau. Reikia eiti valgyti


Komentarai
R7wa rašė:Christine rašė:awwwwwwwwwwwwwww dabar prisiminiau ta ryza katina is šreko 😘 Ten tai akytes suvarte 😄
Christine rašė:awwwwwwwwwwwwwww dabar prisiminiau ta ryza katina is šreko 😘 Ten tai akytes suvarte 😄
awwwwwwwwwwwwwww dabar prisiminiau ta ryza katina is šreko 😘 Ten tai akytes suvarte 😄