KūrybaKita
Kaukės, kaukės, kaukės
Ir kodėl, kodėl, kodėl? Aš viską dariau taip, kaip anksčiau. Pagal seną patikrintą receptą. Lyg būčiau mirusi, lyg savęs netekusi. Juk tai ir buvau aš, o be to aš?.. beveidis žmogus lietuje, nes lietus man per geras. Lietus nuplaus skausmą, lietus atgaivins gatvių žibintus. Jis išduos ir paliks mane vieną būdamas šalia amžinai.
Aš nenoriu, nenoriu netekti savęs. Subyrėti į gabalus, kai visa tai išbluks. Mirsiu kaip nežinomas partizanas ir antkapio man niekas nestatys. Dingsiu, mirsiu ir niekam tai nerūpės? Net jam, nors jis ir kalba meilės žodžius tik gestų ir žvilgsnių kalba. Atšiaurusis nemokėjo reikšti jausmų. Visai kaip ir aš.
Panašumai – banalumai. Skirtumas mirtinas.
Nežinomos šalies nežinomas burtininkas. Su išdilusiais kojinių padais. Aš prašau, prašau, grįžk pas mane gyvenime. Saulei mirus gimsiu su nauju vardu.
- Praradau gyvenimą. Elementaru, jog norėčiau jį susigrąžinti.
- Kaip tai praradai?..
- Nežinau. Tiesiog po paskutinės knygos nieko neparašiau. Taip dar nėra buvę.
- Juk laiko nebeturėjai.
- Ne. Ne dėl laiko viskas. Tam laiko, priemonių, minčių visada rasdavau. Tai tiesiog buvo mano esybė...
- Tai, kam teiki per didelę reikšmę – atimama.
- O galima pačiam tai iš savęs atimti?
- Tam tikra prasme tai ir atėmei pati.
- Kam tęsti tai, kas tiesiog neturi prasmės? Ypač kai tai tikras sadomazochizmas.
- Kodėl manai, kad tai beprasmiška?
O kas turi prasmę? Kas yra prasmė? Panardinta giliai aš moku šypsotis aplinkiniams. Kaukės, kaukės, kaukės. Komedija, tragedija, tragikomedija? Būtent trečioji, nes aš verkiu ir šypsausi.
Abejingumas? Aš balandžio jauniklis nupešiotais sparnais. Geltonais.
Kodėl žmonės pikti? Kodėl jie liūdni? Kodėl žmonės, žiūrėdami kitų dramas, filmus verkia, o kai miršta jų artimieji, kietai suspaudžia lūpas, kad tik nepratrūktų? Jausti yra gėdinga? Ne. Gėdinga yra jausti tikrus savo jausmus, reikšti suvaidintus jausmus – pagirtina.
Kaukės, kaukės, kaukės.
Be kaukės pasauliui aš niekas – tokia mano išvada šiandien.
O jam? Kas aš jam? Be kaukių atsiverianti, pasakojanti apie savo problemas, kurias bijau net užfiksuoti popieriaus lape, tačiau nesakanti tiesos.
Apgailėtina, apgailėtina, pasigailėtina.
Giljotina, išgirsk mano maldą.

Komentarai
"Kam tęsti tai, kas tiesiog neturi prasmės? Ypač kai tai tikras sadomazochizmas." - manau, kad tik mazochizmas. Jokio sado. (: Per dažnai sakai "aš" Net kalbant apie save šis žodis nėra būtinas. Šiaip šita rašliava (nepiktybiškas žodžio variantas) tikrai silpna. Skaitau dabar, va, tavo darbus iš eilės, nes patiko vienas. Jeigu būčiau pataikius "ant šito" pirmiausia, dabar tikrai to nedaryčiau. P.S. mano gūžta tau, ko gero, patiktų. Kaukėtos net sienos (:
Tu kaip visad gera! Davai atsiųsk dar savo knygų, tada nereiks man šiandien eit į biblioteką. :))))
Viena esminių žmonių klaidų yra tiesioginis kūrinio motyvo taikymas rašytojui - jeigu tai ne biografija, tai nėra grynai apie jį. Taip, dalis biografiškumo yra, kitaip, manau, tiesiog negalima, nes labai sausai ir nuobodžiai tai atrodytų, tačiau aš tikrai nesu tokio depresijoje. Realybė yra tik pasviras tekstas, tikras mano ir vieno žmogaus pokalbis, visa kita - akimirkos pramanai. Man patinka kaukės, turiu jų devynes galybes, kiekvienam draugų ratui, kiekvienai situacijai, aplinkai. Todėl kai kuriems sunku mane suprasti, tačiau man tai per daugiausia nerūpi - svarbu, kad suprantu pati save. Be kaukių pasaulyje ne tik sunku gyventi ar tai gali sužludyti morališkai - gyventi be kaukių tiesiog nepravartu. Ir nemanau, kad kada nors tai pasikeis. Gal taip ir geriau :)
Žinoma, kad pasauliui tu visiškai nerūpi be kaukės.. Tiksliau - išoriniam judėjimui žmonių-tanzo būsenos.. inertiškumo prisigėrusių. Tam, kad būtumei be kaukės gyvenime - reikia būti laaaabai oi laaabai stipriu žmogumi, kad visas brudas atšoktų kaip nuo sienos. O kol kas.. gyvenimas kaip Venecijos karnavalas. Bet prieš save - ne savo ego, o tikrąją save - visuomet pravartu būti nuoširdžia.
Paskutinis sakinys .
Tik va.. Paskutinis sakinys..
Karasas, karasas, karasas Nors labai tikiuosi, kad tai jau praeitis :)
Čia radau save, savo mintis pastarosiomis dienomis. Kaukės, kaukės, kaukės, nenorėjimas netekti savęs ir jausmų reiškimas. Tai kas griaužia mane pastarasias dvi dienas.