
Migla migloje
Kažkada man migla buvo vienas žavingiausių reiškinių.

„Aš pradedu suprasti transcendenciją. Migla. Migla iš miestelio pelių. Migla iš sutartinių. Migla mano galvoje. Tikra migla. Migloje gimsta žodis, tai fonetiška migla...“
Žmonės keičiasi, keičiasi kardinaliai. Tampi tuo, ko anksčiau nekentei, ko anksčiau nesupratai. Galbūt tai ir žlugdo tavo gyvenimo pamatus, nebesijauti asmenybė, turinti sielą, nes bet kada gali pabusti visai kitoks žmogus.
Žmonių nežlugdo tikrovė – žmones žudo jie patys, iškreipdami tikrovę.

Laimėsi? Vien garbė, šlovė, didybė.
Pralaimėsi? Išsigelbėjimas, gyvenimas.
Aš pasuoju. Ir toliau nykstu be garbės ir be gyvenimo.

Komentarai
Knygos, kad ir kokios jos, visos yra kažko vertos. :D
Aš nesakau, kad "Haris Poteris" yra labai gera knyga, su didele išliekamaja verte.. Kaip gali ssakyt, kad knyga prasta jos neskaitęs? Ir gal tas Kiškių troleibusas yra labai geras šedevras! Jeckau kleckau, kažkada "Zuikį puikį" atmintinai buvau iškalus.:D
Mano pirmoji buvo "Ledi pank" Dabar tokias knygas nebent stalui paremti naudočiau :D
Mano pirmoji perskaityta knyga buvo Kiškių troleibusas(kokių 20psl. apimties) ir aš tikrai jo nelaikau meniniu šedevru... O tokie kaip poteris ar twilightas man niekad neimponavo. Tiesiog visada einu prieš masinę psichozę. O šitos knygos tikrai didelės išliekamosios vertės neturi.
Joks ne Fuj! Būtų tavo pirmoji perskaityta knga, pažiūrėčiau ką pats sakytum! :p
Fuj tas jūsų Poteris... Bet už dainą grojarašty.
Knygų ir aš neskaičiau ;D Ir netgi žadėjau savo mokytojai, jog stosiu ten, kur nereikia lietuvių kalbos. O dabar stosiu į VU Filologiją, kur ir studijuosiu lietuvių kalbą
Acimenu, kaj wat shitajp rašidawau. Irj neskaitidawau knigu. O tie kurie skaitė atrodė moksliukai ir pasikėlę labai. :D Sėkmės Tau priimant tai, kuo tapsi! P.S. kur stosi dabar? :]
O, man tai, kad keičiames netgi labai patinka. Tapau tuo, ko nekenčiau, o dabar nekenčiu to, kuo buvau. Tik šiaip, yra dalykų, kurių paaiškinti neįmanoma, pokyčių, kurie yra privalomi, savaime suprantami, bet ne visi su jais susitaiko. Nekalbu apie save, greičiau čia bendras pastebėjimas. Kaip tik dabar jaučiu, kad esu ties kažkokia praraja ir tuoj tapsiu kažkuo, net pati nežinau kuo. Laukiu to, bet kartu ir nejauku :)
Keičiasi visi be išimteis. Vieni mažiau kiti daugiau. Nereikia to priimti kaip žlugimo. Reikia susitaikyti ir džiaugtis(!), kad pasikeitei, kad viskas nebėra taip kaip ankščiau, kad galbūt tobulėji arba esi kitoks. Tokie dalykai suteikia gyvenimui spalvų. Ir juolab, jei tampi tuo, ko nesupratai. Vadinasi - jei tapai, tai ir supratai. O kam pakenkė naujos žinios ? :] O dabar aš kaip visad labai į temą. Bet migla prie upės vasarą labai gražiai atrodo. :]