
Niekas nekalbėjo, pakalbėsiu aš.
Aš su knyga rankoje. Liko tiek nedaug. Reikia ją perskaityti. Miego nenoriu, akys nelimpa, o mintys kaip niekad šviesios. Man patinka ši knygų serija, nes ji sugeba sukaustyti mano dėmesį ir lakią vaizduotę pažaboti nors trumpam. Nedaugeliui tai pavyksta. Jei kada nors susitiksiu šios knygos autorę, jai padėkosiu.
Išjungta šviesa. Lunatiko vaikščiojimai po namus ieškant telefono. Nemanyk, kad be jo miegoti negaliu ir panašiai. Tiesiog užstatytas žadintuvas gerokai per anksti nei ryt kelsis namiškiai. Telefono aš nerandu.
Naktis. Tamsu. Nemiga. Toks trumpas triskiemenis žodis, kuris paverčia mane kankine. Vartaisi lovoje, mintys klaidžioja tarp realybės ir sapnų. Aš verkiu, prisiminusi praeitį, aš šypsausi galvodama apie dabartį. Sudėtinga ir sunki naktis. Nenuostabu, kad ryte taip nenorėjau keltis.
Sunkus buvo ir rytas. Vos neišvėmiau savo ką tik suvalgytų pusryčių. Kava buvo skani. Mažytė pergalė. 1:2 sušvelninai rezultatą tarp manęs ir gyvenimo.
Pro duris išeiti, pasiimti raktus, užrakinti duris ir knisti rankinuką ieškant vazelino. Veidrodėlis ant žemės ir pabiro veidrodinės šukės. Lyg man nepakaktų nesėkmių. Gyvenimas realizuoja vienuolikos metrų baudinį. Rezultatas 1:3 ir aš renku veidrodines šukes nuo pilkų koridoriaus grindų. Atvažiuoja liftas. Važiuojame į kapines.
Pakankamai tylu automobilyje, kol pro kasmetinius Visų šventųjų kamščius nusigauname iki miesto kapinių. Prie kapo žmonių, kurių gyvenime neesu mačius, nes jiedu mirė dar prieš man gimstant, ir kalbant tikrai neįprastomis temomis tokioje vietoje su mano dėde žurnalistu, man pasidaro žymiai geriau. Cha, gyvenime, įvartis į tavus vartus. 2:3
Vėl automobilis. Norėčiau, kad mūsų kaimas būtų už šimto kilometrų. Taip gera susirangius ant galinės sodybos, galvojant apie nereikšmingus dalykus, pavyzdžiui ką originalaus nulipdyti iš molio rytoj. Mano vaikystės kapinės, kuriose palaidota begalė brangių žmonių, pažinotų žmonių. Čia praleidžiame kelias valandas. Tokia jau mūsų giminė. Plati, vieninga ir man aišku, kad jos nekeisčiau į jokią kitą. Tetos pasakoja, kaip anksčiau jie kapinėse melsdavosi per naktį, kaip dengdavo žvakes celofanu ir palikdavo kapinėse maisto numirusiems. Šypseną man sukėlė būtent maistas. Įdomu, kas jį suvalgydavo? Gal benamiai? O gal kitą dieną jį susirinkdavo tas, kas ir paliko.
Kelionė į šimtametį mūsų namą, kur šeimininkauja vienas iš dėdžių. Trumpas baliukas, nes švęsti teko net du tetų jubiliejus. Man patinka mūsų giminė, nes kiek be išgertų, neatsiranda tokių, kurie krypuotų po namus išdarinėdami nesąmones, kabinėdamiesi prie visų ar krėsdami kitus girtiesiems būdingus kliedesius. Valgiau mandarinus. Skanūs tie oranžiniai stebuklai. Jų kvapas primena Kalėdas, primena laimę. Šypsena mano veide, nes ką tik išlyginau rezultatą. 3:3
Kai saulė jau artėjo prie horizonto ir žadėjo palikti mus vienus Vėlinių žvakių šviesoje, patraukėme į kitas miesto kapines. Aš išsitraukiau telefoną ir negalėjau nenufotografuoti tokio grožio. Mėgstu lapkričio pirmąją, nors daugeliui tai slogi šventė. Kokia sloguma, kai aplink taip gražu?.. Žvakės, juodas dangus, šviesos ir tamsos harmonija. Norėčiau, kad snigtų, bet kartais užtenka ir tiek, kad širdyje būtų gera. Ir taip pirmąkart tądien įsiveržiau į priekį. Ryk dulkes, gyvenime. 4:3





Tačiau mes nebūsime mes, jei nesugalvosime šią dieną ko nors tikrai beprotiško. Patėvis užsiminė apie savo kaimo kapines, kurių nėra lankęs daugiau kaip dešimt metų. Štai mes jau naršome parduotuves, ieškodami žvakių. Dievaži, šiandien dar Visi šventi, rytoj dar Vėlinės, o parduotuvėse žvakių nerasta. Laime, kad nors dar kalėdinių dekoracijų nesudėjo. Šiaip ne taip gėlių parduotuvėje pagriebėme paskutinę likusią žvakę ir tokį pusėtinai išbaigtą vainiką.
Penkiasdešimt kilometrų link Lietuvos sienų sankirtos su Lenkija ir Rusija. Ypatinga vieta. Kai atvažiuojame į kaimą, kuris tikrai dar yra Lietuvoje, sulaukiame SMS: „Sveiki atvykę į Lenkiją.“ Ilgai grūdomės kaimo keliukais. Kalnas, duobė, pasviręs kelias. Rodės, kad visą valandą malėmės tais šunkeliais, kol privažiavome mažutes kaimo kapinaites. Jos įsikūrusius tiesai vieno namo kieme! Dievaži, nesuprantu, kaip žmonės gali ten gyventi. Pro langą kapines matai. Na gal jie netiki antgamtiniais reiškiniais, dvasiomis ir panašiai, bet vis tiek nemalonu ant kiemo turėti begalę po žeme sukištų negyvėlių, supuvusių kūnų ir karstų liekanų. Brr...
Pačios kapinaitės sužavėjo tuo, kad yra tiesiog neįtikėtinai mažos. Antkapiai seni, apgriuvę, kapai apleisti. Čia ne mūsų miesto kapinės, kur šeimos lenktyniauja, kas pasistatys aukštesnį ir įspūdingesnį obeliską. Tačiau būtent dėl šio senųjų tradicijų puoselėjimo ir tikrosios, nesuvaidintos praeities vėjelio dvelksmo, aš visada mieliau vaikščiočiau senomis kapinėmis, nei moderniomis. Tad kai naktis jau buvo nors pirštu į akį durk, žvakių spragsėjimas ant senų antkapių manęs nė kiek nebaugino. Patėvis sako: „Bijoti reikia ne mirusių, o gyvų.“ Ir aš jam pritariu. Jau drąsiau vaikščiočiau viena po kapines vidurį nakties, negu neapšviesta miesto gatve.


Dvi švieselės šoko ant vieno antkapio, kai užhipnotizuota žvelgiau į jas kokią minutę. Gal tai buvo sielos? Gražios, mielos sielos. Būtent taip jas įsivaizduoju, tad koks skirtumas? Man patiko keistas mūsų klaidžiojimas užmirštomis kapinėmis, lankant jau užmirštus giminaičius. Gyvenime, atleisk, bet mano puolėjas ką tik įmušė dar vieną įvartį. 5:3

Ir pagaliau namuose. Rankos šaltos, nes puodelis arbatos berašant ne tik buvo išgertas, bet jau ir suvirškintas. Šildymas vėl kažkur išgaravo, radiatoriai šalti, tačiau koks skirtumas dabar, kai mano širdis pakankamai laiminga. Na ir kas, kad rytoj teks nuo pusės 12 plėšytis, lankstant po savo būrelius. Šiandien aš miegosiu saldžiai, nes sudažytas veidrodis neatnešė man nelaimės. Phu phu phu per kairį petį ir tuk tuk tuk į ąžuolinę savo taburetę.

Komentarai
Ir kokia gi tai knygų serija?😃