KūrybaEilėraštis
Noktiurnas
Sukursiu noktiurną aš savo vienatvei;
paliksiu jį pūti, o žvakės neges.
Gal vėjo nebūna?
Kam ašaros srūva
netekus sūnaus?
Iškasę jų kaulus, sumesim į duobę
mes savo mintis,
išganingas svajas.
O vėjo nebūna, nes žemė vis pūva –
jos kvapas išguldo muštruotas eiles.
Šalikelėj laukęs,
rymojęs ir šaukęs
vėjelis pabals.
„Aš gyvas, galingas! Visiems maloningas!
Tik sau vis taip ne.“
Sukūrus noktiurną aš savo vienatvei,
paliksiu viena.
Išėjęs vėjelis, manasis sūnelis,
išnyks jis staiga.
2012-01-23

Komentarai
Šiuos žodžius reikia rašyti po jos proza, ne poezija (:
jau senokai neskaiciau tokios, sakyciau kerincios, kurybos :)