KūrybaEilėraštis

Žolės, sliekas ir Ikarai


Ir kas gi supaisys skriejimą ratu,
Kai viskas aplinkui man plaukia lauku?
Susukusi kuodą iš pundo žolių,
Numetus į kluoną pavirsiu paukščiu.

Sulesusi slieką riebumo tyraus,
Nenoriu aš valgyt daugiau to medaus!
Ir kam gi mus verčia daryti kažką?
Kai mes to nekenčiam ir manom šį tą?

Juk mes esam žolės, numestos kluonan,
Mes esame paukščiai, patraukę laukan.
Tik mus visi verčia praryti sliekus,
Kurių mes nemėgstame – rijam vargus.

Bet kam gi parups mūsų svajos ir norai?
Visi egoistai šioj žemėj ir rojai
Mums it nepasiekiama saulės aukštybė,
Ikarais pavirtę sudegsim platybėj...

Komentarai

Very_crazy_enough

vienas paprastas pavyzdys: ...Ir kam gi mus verčia daryti kažką? Kai mes to nekenčiam ir manom šį tą?... kai nėra nei prasmės, nei rimo, nei dermės.

Very_crazy_enough

pernelyg buvo atsisakyta prasmės... vardan rimo, dermės. 😆 stenkis dailindama nenurašyti-neatsisakyti eilėraščio prasmės, žodžiais pateikiamos žinios, vardan gražaus eilučių skambesio.