KūrybaEilėraštis
Paruoštas pieštukas ir popieriaus lapukas
Kai hamake ramiai guliu,
Ir žiūriu į saulėtą dangų
Medelių lapai virš manęs
Kruta negailėdami savęs.
O saulės skaistūs spinduliai
Glamonėja veidą švelniai,
Ir degina visai neskaudžiai
Akytės, nosį mano švelniai.
Ir mintys man tada praskrieja
Po kojom nieks pakliūt nedrįsta,
Bet jos tik vaikiškos klajonės
Ir dėmesio mano nevertos.
Bet tik kai nesileidžia saulė
Ir atšąla tyliai įkaitusi žemė,
Mintys ir svajonės mano
Subręsta ir vėsos pagavo.
Tada ramiai paėmusi pieštuką
Ir paruoštą languotąjį lapuką,
Aš pradedu eiles rašyti
Ir Dievo tyliai sau prašyti:
“Maldauju jeigu nors kada
Išgirsi maldą kažkada,
Daryk mane didžia poete
Ir prižadu gailėtis, Pone,
Neteks jums niekada tikrai
Pasauly aš pakeisiu vėlei
Jame per daug kančių ir melo,
O valandos visai be peno.

Komentarai
Antra pusė, jau labiau patiko,bet bijau ,kad tikrai kada, pasidarysi didžia.O gal tik, ant popieriaus lapuko ir liks,tas noras-prašymas?....Aštuoni balai,8/10...