KūrybaEilėraštis
Pasaulio kalinio rankos
Sudėtos rankos jo į krūvą
Ir pasiruošusios jos maldai.
Jis tyliai nužvelgia kaip pūva
Eilėraščiai skirti tik kalbai.
Jis užsimerkia, sučiaupia lūpas
Ir žodžiai gražūs čia neskambės.
Jam jau įgriso, dingo ūpas
Visiems įtikti ir laukt sėkmės.
Jis nori būti pats sau kalvis,
Ne laukti, kol kiti padės.
Jei lemta jam pasiekti kartis,
Tegu ir bus kaip jis norės.
Tegu skambės jums tai juokingai,
Bet norint būt laisvam nuo tų
Žmonių, kurie nebe prasmingai
Jums lenda tiesiai po kaklu,
Tereikia vieno dėdės klausti,
Prašyti jo, kad jis išgirstų,
O ne sėdėti ir palaukti,
Kol iš dangaus žvaigždė nukristų.
Todėl jisai sudės rankas
Ir pasiruošusios jos maldai.
Mintyse jis išdėstys jas
Ir akys žvelgs, kur buto baldai,
Išdėstyti aplinkui jį –
Pasaulio kalinį didžiausią.
Ir nors jo lūkesčiai didi,
Mintis pati jo paprasčiausia.

Komentarai
Taigi kalk kalk pats sau likima. Niekas nesustabdys, ir melstis nereikia.
RELIGINIS