Prašau pagalbos
Gal pasirodysiu kiek įžūliai, tačiau man reikėtų protingų žmonių, kurie gali protingai atsakyti į kelis klausimus. O kadangi čia tiek daug šviesaus proto žmonių, nusprendžiau lėkti ne į facebook'ą ar prie telefono, o būtent čia 
1. Ką manote apie šiuolaikinį šeimos modelį, netradicines ir nepilnas šeimas. Ar pažeista šeimos hierarchija netrukdo formuotis pilnavertiškai viduomenės ateičiai - vaikams?
2. Vienatvė - vertybė ar bausmė? Kodėl taip manote?
3. Meilė artimui anksčiau ir dabar. Kas pasikeitė ir kaip manote kodėl?
4. Ar šiais laikais yra gėdinga būti jautriu ir savo jausmus reiškiančiu žmogumi?
5. Kokią vietą jūsų šeimoje užima pagrindinių vertybių mokymas?
Taigi, būčiau dėkinga, jeigu pasidalintumėte savo išmintimi.
Nuoširdžiai jūsų R7 naikintuvas.

Komentarai
Mano ASMENINĖ NUOMONĖ iš asmeninio nuomonių archyvo.1. Netradicinėse ir nepilnose šeimose, vaikai susideria su "papildomais" klausimais ir psichologinėmis problemomis. Tai tikrai veikia jų mažo pasaulio suvokimą, kurio pagrindas ir yra šeima. Ir jo šeima kitokia. Tėvai turi turėti pakankamai laiko ir žinių padėti vaikui susidoroti su kiekviena abejone iškilusia jo galvelėje. Kitu atveju tai tikrai gali paveikti vaiką jo vaikystės, brendimo laikotarpyje, gali atsiliepti jo ateityje... jo bendravime, jo pačio šeimoje, jo vertybėse, požiūrį į lytį ir pan. 2.Vienam vienatvė yra vertybė, kitam tai bausmė. Vieno asmens vienatvė, nenorom gali bausti kitą asmenį. Mano manymu, vienatvė turi turėti laiką ir vietą arba tarpsnį. Kraštutinumai nėra gerai. Vertybes turėtų sudaryti visai kiti dalykai. 3. Žmogus labai pasikeitė tarp anksčiau ir dabar. Pati meilė nemanau, kad pasikeitė, bet jos išraiška ir bendravimas pasikeitė tikrai. Pasikeitė, nes dabar visi puikiai žinom kas yra laisvė. Laisvė spręsti, rinktis, veikti, būti kitokiam. 4. Būti jausmingu ar ne, nelabai gali rinktis. Mano manymu, tai nėra gėdinga, bet nereikia to išpūsti kaip dauguma daro. Mane asmeniškai, nuolatinis žmogaus jausmų reiškimas atstumia. Tada susidaro įspūdis, kad be savęs tas žmogus nieko nemato ir, kad jam trūksta visuomeninės veiklos. Jausmai yra gerai, bet jų reiškimas turi ribas. 5. Mano šeimoje jau niekas vertybių nebemoko, mažų vaikų ar paauglių nėra. Tik kartais profilaktiškai mažais pabambėjimais ar pastabėlėm apsikeičiam.
1. Viskas priklauso tik nuo to, kaip mylinčioje ir aukliančioje šeimoje vaikas auga. Ji gali būti nepilna ar netradicinė, tai nėra svarbiausias dalykas. 2. Iš mano pusės bausmė. Bet viskas vėl gi priklauso nuo žmogaus charakterio. Yra tokių, kurie vienatvėj praturtės dvasiškai, o kiti atvirkščiai - nuskurs ir puls į depresiją. 3. Nebėra pasitikėjimo, išklausymo ir palaikymo. Viską griauna laiko trūkumas (darbai, draugai ir pan), o galbūt nebenorėjimas atrasti tam laiko. Iš tikrųjų vis su laiku keičiasi jaunimo vertybės. Aplinkui yra daugumą tokių, kurie apie savo artimuosius kalba kaip apie eilinius kaimynus ir dėl to jaučiasi "kieti" 4. Jei peržengiamos ribos - taip. Yra tokių jausminguolių, už kuriuos gėda, ir net šlykštu klausytis. Na jei jausmingumą ir jautrumą būtų galima apibūdinti kaip atvirumą ir tiesos sakymą, tikrai negėdinga, šią savybę tikrai vertinti reikėtų 5. Mano šeimoje vertybių jau niekas senai nebemoko. Patys turime suprasti jas
1. Ką manote apie šiuolaikinį šeimos modelį, netradicines ir nepilnas šeimas. Ar pažeista šeimos hierarchija netrukdo formuotis pilnavertiškai visuomenės ateičiai - vaikams? Seniai seniai, kai mokyklose buvo visuotinė prievolė rašyti rašaliniais rašikliais, kiekvieno sąsiuvinio neatsiejama dalimi buvo sugertukas. Vaikai yra savotiška sugertukų rūšis, godžiai siurbianti į save informaciją, gaunamą iš aplinkos. Jiems visai nesvarbi pažeista šeimos hierarchija. Viskas, ko jam reikia - saugumas, rūpestis, supratimas ir truputis pagalbos lipdant savo asmenybę, o tam, be abejo, būtinas pavyzdys. Vaikas savo pasaulio sampratą formuoja stebėdamas žmones, šalia kurių auga. Todėl tik nuo tų žmonių priklauso kuria linkme jie pasuks vaiko pasaulį. Vaikas, augantis nepilnoje/netradicinėje šeimoje yra kitoks tik dėdėms ir tetoms, apibrėžinėjantiems kas yra šeima, o kas ne? Jiems mes su sūnum nesam šeima. Bet paklauskit mano vaiko, tai jis tik akis išpūs su išraiška: "ką čia pezi?". Ir jis turi visus šansus užaugti padoriu piliečiu, net ir neturėdamas tėvo. Kaip ir visi kiti. 2. Vienatvė - vertybė ar bausmė? Kodėl taip manote? Vienatvė gali būti privilegija, jei žmogus jos siekia ir atranda. Vienatvė gali būti kančia žmogui, norinčiam bendrauti, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesugebančiam užmegzti ryšio su jį supančiu pasauliu. Ir bausme to pavadinti negalima, nes nėra nusikaltimo. Vienatvė gali būti bausmė, asmeniui pridirbusiam šunybių, dėl kurių nuo jo nusisuko net labiausiai jį mylėję žmonės. Kodėl vienatvė galėtų būti vertybe - nesugalvoju. 3. Meilė artimui anksčiau ir dabar. Kas pasikeitė ir kaip manote kodėl? Susvetimėjome. Balanos laikais ilgus žiemos vakarus žmonės trumpino vienaip ar kitaip bendraudami. Dabar gi kiekvienas, susigrūdęs savo ausines ir palinkęs ties savo divaisu, žaidžia demokratiją, ten kur jos mažiausiai reikia. Dėl primestos vartotojiškos mąstysenos atsirado siekis uždirbti kuo daugiau pinigų, kad būtų galima nusipirkti dar daugiau daiktų.…
ačiū, man ir taip reikės išvadas parašyti iš aibės skirtingų atsakymų Ir rask tarp jų sąsajas, kai vienas kalba apie batus, kitas apie ratus
Visada malonu padėti Tiesa, kad jautrūs vaikai tampa patyčių objektais, bet aš būtent tai ir norėjau pasakyti, kad problema ne tame, jog tie vaikai jautrūs, o tame, kad jų užgauliotojai turi liguistą ir iškreiptą pasaulėžiūrą.
Kokia... Tik nesakyk, kad dar ir nuo velniux nusirašysi
Namų darbai Beje, iš tavęs ir tikėjausi TOKIŲ atsakymų ;D Šaunuolis Ir kas blogai su 4 klausimu? :/ Jautrūs vaikai dažniausiai ir tampa patyčių objektais
Beje, įdomu pasidarė, kokiu tikslu vykdai šią apklausą?
1.Hierarchinės visuomenės principai veikė senais laikais,dabar žmonės remiasi kitais principais,hierarchija - atgyvenęs dalykas.Netradicinės šeimos yra natūralus dalykas.Pasaulis keičiasi, žmonių supratimas apie tradicijas - taip pat. 2.Vienatvė yra didelė likimo dovana,nes stiprina žmogų dvasiškai ir psichologiškai - kuo vienatvė ateina ankščiau,tuo yra geriau,nes užgrūdina jauną žmogą ateičiai,kad nereikėtų šokti nuo tilto,jei tave paliks geras draugas ar draugė. 3.Meilė - universali prekė,ji nesikeičia.Laikas keičiasi,o meilės produkcija išlieka tokia pati.Saldi ir žudanti. 4.Kas sugalvojo tokį klausimą yra idiotas arba idiotė,geriau paklauskit jo [jos] kaip jie atsakytų. 5.Mano šeimoje - vien individai,kurie patys save auklėja ir kiekvienas puoselėja asmenines vertybes. Ačių už dėmesį,pardon. Jeigu reikia,galiu ir daugiau pakonsultuoti, šeimos klausimais.
1. Manau, kad vaikų formavimasis priklauso nuo to, kiek pastangų ir meilės tėvai į jo ugdymą įdeda. Tai nepriklauso nuo to, ar tėvai du, ar vienas. Ir vienas tėvas arba viena mama gali išugdyti išsilavinusį žmogų su geromis vertybėmis lygiai taip pat, kaip netgi esant dviems tėvams vaikas gali užaugti nusikaltėliu. Vaikas formuojasi pagal tai, kokį pavyzdį mato, kokį elgesio pavyzdį jam rodo tėvai. Ir visiškai nesvarbu, kiek tėvų vaikas turi - svarbu tai, kokios vertybės vaikui yra diegiamos. Tas pats ir su netradicinėmis šeimomis. 2. Vienatvė neabejotinai yra didžiulė vertybė. Tik būdamas vienas žmogus gali atrasti save, suprasti savo jausmus ir ramiai, visiškoje tyloje, be jokių pašalinių trukdžių, viską apmąstyti. Žinoma, kaip ir visa šiame pasaulyje, vienatvė turi ir neigiamą pusę. Jei visą laiką esi vienas ir neturi žmogaus, kuriam galėtum išsilieti, tai gali tave privesti net iki savižudybės. 3. Manau šitu klausimu vienareikšmiškos nuomonės nėra ir negali būti. Kaip prieš tūkstantį metų, taip ir prieš šimtą, taip ir šiais laikais - viskas priklauso nuo konkrečios šeimos ir konkrečių žmonių vertybių. Vieniems šeima ir artimieji - visas pasaulis, dėl jų galima padaryti bet ką. Kitas, tuo tarpu, galėtų parduoti net tėvą ir motiną už didesnę sumą pinigų. Viskas priklauso nuo paties žmogaus. 4. Žinoma ne. Visi, kurie mano, kad būti jautriu žmogumi yra gėdinga, turėtų pasižiūrėti į save veidrodyje, kad suprastų, kas iš tiesų yra gėdingas ir apgailėtinas. 5. Pagrindinę. Visas mano gyvenimas paremtas vertybėmis. Be jų viskas sugriūtų. Vertybės palaiko mane kaip žmogų ir išskiria iš kitų. Jei jų neturėčiau, būčiau visiškas nulis - pilka masė, kurios šiais laikais ir taip per daug.