KūrybaEilėraštis

Sidabrinis vėjas


Šiaurės erelis naktį sukapojo mano batus.
Palikau juos džiūti ant minčių palangės.
O kaip šalta
šalta man be jų;
oda odos plunksnų nesupranta.

Vakar sapnavau pavasario žaibus
ir lietus, ir miglą,
debesis baltus...
Basomis mintim aš namo sugrįšiu;
lyg kažko netekus, gal net neturėjus...

Ir dainuoti tylą darosi graudu –
mano batai rauda taip, kaip negražu.

Ir dainuoti viską, tyliai su kaupu.
Aš išeisiu tviskant
vėjui sidabru.

2012-04-24

Komentarai

Lijundra

Galvojau, prisikabinsiu, kad pusėj eilėraščio pakeitėt ritmą, bet kažkaip gal ir žavus eksperimentas. Sutrikdė, bet nesunervino (: Kažkas netvarkoj su " O kaip šalta šalta man be jų". Nerimtas sakinukas, bet eilutėstoj vietoj irgi reikia. Derėtų sugalvoti alternatyvą.