KūrybaEilėraštis
Vienišių tremtis
Už lango saulė nupaišyta
Tik švietė, šaukė išdidžiai,
Po kiemą lakstė netašyta,
Pasiuntusi visus didžiai.
Gyventi tau čionaise teko
Tarp sienų keturių, šaltų.
Žiūrėt pro langą atsirado
Toks ūpas didis, jog net baugu.
Bet ką gi veikti tau, vienišiau,
Paliko juk šeima, vaikai.
Įkalino aukšte, pamiršo,
Kad artimas jiems tu buvai.
Seneliai niekam juk nerūpi,
Tegu supus vieni, mieli.
Ir kam jiems priekaištus sakyti,
Kai dėl irzlumo vaikai kalti?
Ar mes taip visad pasielgsim –
Jeigu nereikia meski lauk?
Kol vieną dieną teks patiems
Tremtį vienišių karaliaut!

Komentarai