KūrybaEilėraštis

Žiemos metu


Nukrito snaigė ant tavo veido
vėjas nubloškė ją ant tavo skruostų rausvų
degančių nuo žiemos speigų
bet šypsena vis vien tavam veide

ir ji taip džiugina mane
net tada kai
žemę apgaubia balta
žiemos ranka

bet kai šypsais tu
nurimsta žiema
nes ji žavisi tava
laime nuoširdžia

ir man taip gera būt šalia
jaust šilumą viduj
net žiemos metu
snaigėm sukant ratus virš mūsų galvų

Komentarai

Aivuxe

aj gal ir nieko

Mirtis

Kalu 3, neatsižvelgdama į nario vertinimus kitiems. Vis tiek vargu ar tą pakeis... ot man patinka žiūrėti geriausius kūrinius iš antro galo

alamanda

oj zmones zmogeleliai... kiek galima prasyti, kad nerasytumet sitaip banaliai... niekada negausit greo ivertinimo, patys nezinodami, ka norit pasakyti... nu kur cia koks nors jausmas? kur siaip kas nors panasaus i tikrai gera eilerasti? sorry, bet kosmaras cia, o ne eilerastis... siulyciau pasipraktikuoti dar ir paskaityti topinius eilerascius... gal ateis minciu. GERU minciu, nes tokiu musm jau uzteko...

-ramunele-

kaip idomu butu suzinoti, kodel ballsas pagailejo daugiau nors man paciai irgi nelabai patiko