KūrybaEilėraštis
Nemiga
Mane jau vargina tuščia tamsa...
Nuo nemigos paraudo akys.
Nakties nerimstanti dvasia vėl pastebi mane,
Beprasmiškai bendraujančią tiktai su žvakėm...
Be galo erzina šita vienatvė erdvėje,
Bohema dvelkiantis nakties kvėpavimas...
Kai nevalingai sustoja laikas giliai manyje,
Gimdydamas mintis apie egzistavimą...
Vienspalvį nakties dominavimą jau ardo aušra,
Tarsi išgirdusi mano pagalbos šauksmus...
Tačiau pasąmonė bauginančiai perspėja mane:
- Saldžiausią naktį Ji vėl nutrauks sapnus...

Komentarai