KūrybaDaina

Kasdienybė


Pasauly vien kančia, supanti mane
Suteikia man daug skausmo, ateina nejučia
Nenoriu taip gyventi, nenoriu likti čia
Paimk mane už rankos, eisime drauge
Noriu jaust artumą savo širdyje
Šildys visą kūną, lengviau bus išgyvent...
Pasistenkim būt vienybėj, pasistenkim būt kartu
Juk žmogus ne tam sukurtas, kad gyventų liūdesy
Ei! Visi sukluskim, iškelkime rankas
Ir kartu siūbuodami pradėkim "šumą" kelt.

Priedainis:
Kas neranda vietos?
Nori pralinksmėt
Junkitės prie mūsų
Eisim rėkt - pašėlk!
Viskas mums įmanoma
Nėra mums išimčių
Tad ir vėl "priliobsim"
Bus unreal gerai...

Bet ir vėl rytojus, pasibels pas mus
Liūdesys į lovą vėl įsmukt norės
Tai jau kasdienybė, stengiesi priprast
Nelipi iš lovos kol "nepraskaidrėsi"
Gyveni vienatvėj, tingi pajudėt
Kaip kažkas pasakė, taip gali nudvėst
Tad vėl stengiesi stotis, eiti tuo keliu
Kuris parodys kryptį kur rasti pramogų!

Priedainis:
Kas neranda vietos?
Nori pralinksmėt
Junkitės prie mūsų
Eisim rėkt - pašėlk!
Viskas mums įmanoma
Nėra mums išimčių
Tad ir vėl "priliobsim"
Bus unreal gerai...

Komentarai

Mirror

Ir vel tas pats. Visai nesuprantu esmes. Is pradziu viskas lyg ir cool, jega. O paskui liudesys, kasdienybe... Priedainis irgi nieko nepasako... Jei nebutu to antro stulpelio, gal ir geriau atrodytu, bet kai pradedi apie ta kadienybe, tai viskas be rysio pasidaro...