KūrybaEilėraštis
Metamorfozės viduje
Iš orumo gali apsiverkti
Atstūmęs taip mylimą žmogų
Kuris tik galvojo pasmerkti
Tavo jausmą jam slogų.
Kas rytą vis keldamas viltį,
Vakare sužlugdytum vėl ją
Ir išmainęs į auksino smiltį
Parduosi tiek ją, tiek mane
Iš drovumo gali išsišokti
Bet nesuprastas liksi ir tu
Juk įpratę matyti tik ožį
Nepavers jie tavęs vėl liūtu
Ir kas rytą vis keldamas skausmą
Iš guolio jo minkšto,saugaus
Tu išgirsi pažįstamą griausmą,
Kurs vėl ant menčių jus pargriaus.
Iš jautrumo jau ryt tu pratrūksi,
Bet ne raudai,o kovai didžiai
Patikėk-tu jėgų nepritrūksi
Nes kovosi garbingai,rimtai.
Komentarai
kazkoks keistas, bet man patiko
nepatiko.
Nieko, rimuojas ir normaliai skaitant. Aplamai rimas toks neišpasakytas, lengvai slystantis skaitant ir aplamai nors toks gan sunkus, bet labai savotiškas ir kartu paprastas. O ir pačios mintys patiko.
beje patariu skaityti neskubant ir loabai letai. tada labiau rimuojais...=/