Kai mire man artimas zmogus..nesakysiu kas,bet tikrai artimesnis uz seneli...as neverkiau,stengiausi valdytis.isspaudziau asara,kai verke mama mane apkabinusi..as neverkiau.neverkiau per laidotuves,neverkiau,arba neatsimenu,ar verkiau kada kartu su mama jį prisimindavom...tik gerokai po to as nuejau prie upes,atsisedau ant jo paties rankomis darytos krantines...grazios..akmenines..ir pravirkau,as neverkiau ilgai.As tiesiog norejau paverkti...nors karta.ramiai.vienas,toli nuo kitu,toli nuo rupesciu gyvenimo ir rutinos.bet visdelto kazkodel as buvau laimingas.kai merkiau jo sviesias,bet jau nebematancias akis as buvau laimingesnis,negu pries sekunde.as zinojau,jog jis kankinas.jis buvo stiprus zmogus.gyveno ilgiau,negu net optimistiskiausi daktarai,ar chirurgai pranasavo.virsijo visas normas nuo 1.5 iki 2 kartu.manau,tik todel,jog bijojo,jog mes nesame pasiruose su juo skirtis..ir kai as pats norejau,jog jis nebekankintu saves...jis isejo.jis uzmigo galejau sau kartoti,bet buciau melaves.jis isejo.
ir tada as pradejau save grauzti...juk galejau su juo buti..ilgiau,bet kazkodel as sventai tikejau,jog jis pagis.ir visdelto as jį prisiminsiu,bet neverksiu,nes jis isejo mylimas,ir ramiai,be skausmo.
todel..vertinkit,ka turit,kol turit,ka vertinti.
|
Komentarai
Žmonės - keisti padarai ir labai netobuli - nors jie ir žino, kad reikia vertinti tai, ką turi, bet tai supranta tik kai praranda... aš taip pat supratau tik po skaudaus įvykio - mirties... esu egoistė ir per laidotuves verkiau, nors ir žinojau, kad mirtyje, toli nuo visų žemiškų kančių jam bus geriau... bet vis teik buvo skaudu, kad daugiau jo nepamatysiu, bent žemėje...
ble zmogau, net sugraudino...
geras cia ...
cool tema
taip...ir ash turejau proga ta suprasti...
''vertinkit,ka turit,kol turit,ka vertint''i...prasmingi zodziai...
jau ne karta tai girdeta... ir vis tik labai skaudu... nujauciu kokio zmogaus netekai... ir vis tik tu labai sitprus zmogus, man rodos
Skaudu,,,