Dienoraštis #19617

Šeštadienis. Nors jau nebe. Keista. Turbūt kartosiu šitą žodį visą gyvenimą..ir tai niekad nebus melas. Bent jau pačiai sau. Dabar keista, nes turiu katiniuką, kurį slapta įsinešiau pro bendrabučio budėtoją, jis pramiegojo visą dieną, o dabar, naktį, kupinas energijos vis užsiropščia ant stalo ir smalsiai žvelgia į monitorių..
Muzika, kažkokie trumpi suvokimai, bet neužbaigti..dėl gyvenimo, dėl to ką darau ir ko nepadariau ar nepadarysiu..išlendantis nepasitenkinimo jausmas..savim, tuo kuo esu, kas mane supa..keistuma. Vėl kartojuos. Kavos kartumas. Gurkšnelis po gurkšnelio prabudina. Hessės "Roshaldėj" verda vidinės kovos, ieškojimai..artėja kulminacija. Kada bus mano gyvenimo kulminacija? kokia? ar iš viso bus? o gal tik nuolatinė atomazga..vien atomazga ir pagaliau..pabaiga? katiniukas suirangė ant kelių..mažas. naktis.
ramios.
Rebell

Komentarai

Nerute

svarbiausia tai kad dabar turesi pakankamai gera drauga kuris tau rangysis ant keliu o del viso keistumo.... nezinau kartais kai man uzeina tokie priepuoliai kai imu galvoti kas manes dar lauks gyvenime ir ka as galejau padaryti ir nepadariau , o del to dabar viskas butu kitaip... tada manau kad geriau apie tai is vis negalvoti... tiesiog... gyvent sia diena... ir niekada nesigailet del to ka padarei ar nepadarei...