Plynas laukas. Judi į priekį. Turi tikslą, kuris tavęs netenkina. Vidury kelionės nori sustot ir išlipti. Plyno lauko vidury uždarai už savęs duris. Nuvažiuoja tie, kurie tau visiškai svetimi. Bet lieki tik tu, visiškai svetimas pats sau. Nežinojimas viską palengvina..
Matai besileidžiančią raudoną saulę. Eini jos link. Mastai, jog ją paliesi. Nori sudegt jos aštriame raudonyje, bet ji pasislepia, ištirpsta purvino pūko debesyse kaip miražas. Basom pėdom jauti drėgną, vakaro rasos nusėtą žolę. Krenti į ją. Šliauži, tikėdamasis, kad tie keli, nakties dovanoti lašai, suvilgys tavo išdžiūvusią sielą. Uostai drėgną žemę, rauni žolės stiebus..Nori pajausti gyvybę savy.. Atsiguli ant nugaros: slenka pilki nakties debesys, tarsi apdūmavę. Lyg toji sudegusi saulė būtų paskleidusi visą tą dūmą..Pradedi stipriai pūsti. Nori praskleist tą šydą. Atsiveria juoduma. Nei pradžios, nei galo..Nei vidurio nei pabaigos..Nei garso, nei tylos..nei tą tuštumą nusakančių žodžių. Sustoja laikas, nes laiko nera. Tavęs nėra.
Tu plyname lauke, tavy-plynas laukas ir apdūmavus nakties sutema. Nėra nei žalios rasotos žolės, nei besileidžiančios saulės, kurios link ejau..Nėra nieko ir manęs nėra. Tik plynas laukas...

labanakt, Rebell

Komentarai

skeitaz

Turbut ta vieta,kuria cia aprasei isties siaubinga...Arba tai kazkokia kancia,o gal ir vidinis pasaulis...Ir zmogus tame lauke tikriausiai jauciais nieku...Bet visur-net gulint savo minkstoje lovoje ar zaliuojancioje pievoje gali jaustis pats menkiausias padarelis zemej...