KūrybaEilėraštis

Žaibai


Kol žaibai liūdna vasarą grobė,
Kol byrėjo aklo laiko smėlis,
Kol rūkai iš pilkų laukų kėlės,
Aš tylėjau,kaip visad, tylėjau.

Ir rinkau šaltas ašaras stiklo,
Skaičiavau vieną griausmą po kito,
Ir staiga supratau:nebeliko
Nieko švento, švelnaus, nieko tikro...

Bučiavau kreivą žaibą ir verkė
Jis nuo mano šaltų lūpų skonio,
Ir senus lapus pasakos vertė,
Ir už bučinį keistą dėkojo.

Bet nutilo griausmai, dangus rimo,
Vėl nutilo ir medžiai gedėjo
Ramumos, žalumos, šilto vėjo...
Ir tik savo šniokštimu tikėjo.

Komentarai