Karkvabalių ežere lėtai plaukė debesys, kartais lengvai pasipliuškendami vatinėmis kojomis. Tarp susimasčiusių nendrių isisupęs voratinklis švytėjo, kol aplinkui sklandantys laumžirgiai gėrėjosi nenusakomo šiltumo saulėlydžiu. Mažytis pelėnas vikriai nuvinguriavo tarp žalsvų žolių ir mikliai pasislėpė kažkur netoliese. Tik trūko gaisrininko, piešiančio vaivorykštę. Lengvai atsidusėjo kalnas ir jau penktą kartą šįvakar pakeitė spalva. Iš žalsvai mėlyno tapo lengvai auksiniu ir tvirčiau susisupo į kylantį rūką. Pro sulopytą vakaro paklodę kur ne kur šmėkštelėdavo spindulys, po saves palikdamas lengvai žaižaruojantį ir mirgantį portalą. Kvepėjo džiūstančiu šienu ir rudenėjančiu dangumi. Lėtai regzdama naktį treliavo lakštingala. Paskutinis karkvabalis dūgzdamas nusinešė mintį ir nusklendė į tolį. Tik geltonai mirguliavo ežeras. Netoliese gimė Stebuklas.

Kai GaLVoJe TuKSeNa GeNiai...
|
Komentarai
geniai stuksena?...😘 pas mus vieno klasioko pravarde genys 😄D
čia nuo stebuklų geniai stuksena..? :O
taip.. susimasciau... netoliese stebuklai gimsta. netoliese stebuklai uzgesta...
nekenciu geniu nuo to laiko kai mus nuo 5 ryto pradejo terorizuot i antena kaldamas 😘
Galvoj stuksiai genena?😘 Užjaučiu🙂