Laiškas, kurio tikriausiai niekada neperskaitysi
Jaučiuosi lyg žmogus, išradęs atominę bombą nežinodamas, nei kas tai yra, nei kam bus panaudota. Visada galėjau nueiti pas tave, tau išsišnekėti, paprašyti apkabinimo. Tokios teisės nebeturiu. Bet neturiu ir nieko kito. Su kuo pasikalbėti, paprašyti, kad apgintų nuo manęs pačios, kad suprastų.
Ir vėl rašau tau. Kaip visada, kai per sunku kalbėti, kai reikia, kad išgirstumei. Tik taip, kad nerastumei. Kad tavęs pačio tai negniuždytų. Negaliu su tavimi nesikalbėti, nors tau per mane ir skauda. Jaučiuosi sušiktai ir sykiu viską pati gadinu. Noriu, kad būtų kaip buvę, bet taip nebemoku. O be tavęs irgi. Nebemoku. Kažkoks išprotėjimas.
Visą gyvenimą ieškojau meilės. Tai buvo mano vienintelis tikslas, vienintelis variklis. Ir štai kai viskas vis geriau, vis paprasčiau, kai esame Mes, kai tikslas pasiektas, pati viską iš savęs atėmiau. Nežinau, ką galvoju, negaliu surikiuoti minčių ir būsenų. Žinau, kad man baisu, kad esu pasimetusi, kad neturiu teisės galvoti apie save, apie visą šitą kebeknę. Noriu padėti tau, bet neturiu kaip. Kaskart vis labiau skaudinu.
Noriu pasakyti, kad viskas bus gerai. Kaip seniau. Priglausti ir apsaugoti. Nebeišeina. Nors noriu, dieve, kaip iki išprotėjimo noriu. Vis nesiliauju įtikinėti save, kad viskas vėl gali būti gerai, taip, kaip buvę, ir sykiu negaliu. Negaliu mylėti kaip nors kitaip. Pasiklydau.
Jaučiuosi kaip kalė. Nebeturiu kur eiti, prašyti, kad apgintumei. Nuo manęs, nuo kitų, nuo pikto pasaulio. Viską gadinu, tave skaudinu. Ir nieko negaliu suprasti. Visiškai pasiklydau. Man tavęs reikia. Kad apkabintumei. Tau manęs dar labiau reikia. Kitokios. Ir viskas tik šūdiniau.
Nesupranti? Aš irgi. Pasiklydau, pasiklydau, pasiklydau.
Komentarai