
~~VeR NeMiGai aRBa LiuDNoS aRKLiu aKyS~~
Kaire ranka sukamsiau paklode keireje puseje:
- Ir vel sujaukei, - papriekaistavau niuriai pakreipusi galva.
- Verne vermik, - pakartojo kiek susigedusi.
- O jei tu jau cia, gal pasakytum, kodel arkliu tokios liudnos akys? - paklausiau, ir kaires kojos nyksciu pasikasiau paausi.
- Verne vermik, - atsake, ir, regis, kiek susimaste.
- O man regis, zinai, jie per daznai po naktini dangu braide, tame tvenkinyje, netoli upes. Matyt vieni ten labai susalo, o niekas nepriglaude galvos jiems prie krutines ir nesiklause baiksciai tankaus sirdies plakimo.
- Verne vermik, - padauziskai mirktelejo ir susirange lovoje, atimdama is manes antklode.
- Tada jie gulejo rasotoje pievoje ir is margu ziedu tauriu laize nektara, o po to visa nakti negalejo uzmigti. O niekas neatejo, nepagloste susitarsiusiu karciu ir nenuvaike ikyriai tarsi mintys aplink galva zirzianciu musiu.
- Verne vermik, - sumurke, ir nusvilpe mano pagalve.
- O, jei Kazkur yra Niekur, Niekieno ir Niekaip - kur arkliu akys vel sypsotusi! - susukau, ir mikliai issokau is lovos.
Apkamsiau nemiga ir nupedinau virtuven velyvos arbatos puodeliui.
- Verne vermik, - tingiai sukuzdejo per miegus ir lengvai bilstelejo man i kakta - "tau tereikia ismokti sugalvoti norus taip, kad jie pildytusi".
*Mano nemiga - maza ir baiksti. Ji miela, pukuota, ir nei kiek nepavojinga. Salsvai ruda. O toliau - kaip norit.
Komentarai
-- mieLLa...--