Dienoraštis #11084

gera vartyt senus dienoraščius... emm. gera, kai turi tiek daug sau pasakyti, kad prirašai visą kontorinę knygąeh. ir pajunti, kad gyvenimas, nors atrodo visai kitoks.. keicias neesminiai dalykai... o esminiai - lieka. nors gal bŪtent tai ir mėgini keisti. Žodžiu. Diena, skirta savigraužai. arba prieš kokius metus sukurtiem eilėraščiam..

vos gimęs žemėje, jis mirė
nakty, žavioj pavasario nakty.
lengvas mintis vidurnaktį skraidinęs,
užgest su saule nenorėjo jis.

pavėgęs nuo kraupios tikrovės,
sudaužė savo stiklinius sparnus.
paklaikusiom akim stebėjo ugnį -
ji žudė vyrus nekaltus.

nakty gyvenęs, ten ir miręs,
toj pievoj, be dienos šviesos
dėl meilės kraujo ašarom pravirko -
juk rojus pragaru alsuos!

galva - nusvirusi ji sunkiai,
kančia net mirt neleido išdidžiai
danguj naktis - ji verkt pradėjo
nes mirė demonas su angelo sparnais.

o kitą rytą vėl suspindo saulė
po tris žiemas užtrukusios tamsos
danguj diena - ji verkt pradėjo,
nes mirė meilė - žuvo apkasuos.

cha. ir vis dažniau susimąstau. ir vis apie tą patį. kad būtų smagu Gyventi.gal taip, kaip prisiminimuose tikiuos, kada nors prisiminimai nustos smaugt man dabartį.

Komentarai

enigmatic

Nuvilsiu. Taip niekada nebus.